Viskas apie audinius -

Naujienlaiškis

Audinių istorija

Audiniai – drabužio pagrindas, o audimo menas – vienas seniausių žmonijos kultūros pasiekimų.
Tiesą sakant, tai sudėtinė technologija, susidedanti iš dviejų skirtingų dalių: verpimo – juk be siūlo nebus ir medžiagos – ir audimo. Jau VII tūkstantmetyje pr. Kr. Mesapotamijos gyventojai siautėsi puikios kokybės vilnoniais audiniais. Egiptas garsėjo lininiais audiniais, o kinai nuo III tūkstantmečio pr. Kr. audė ploniausius šilkus. Bėgant šimtmečiams verpimo ir audimo technologijos buvo nuolat tobulinamos, be to, žmonės išmoko medžiagas dažyti. Tad kiekviena epocha turėjo savas tekstilės naujoves, kurias prisitaikydavo tų laikų mados entuziastai, visų pirma valdovai, kilmingieji ir pinigingieji. Vis dėlto brangias medžiagas, tokias kaip aksomas ir brokatas, ir jie naudojo tik ypatingomis progomis, kasdieniams drabužiams nelabai tiko ir gležni audiniai – muslinas, tiulis ar šifonas. Šiokiadieninius apdarus siūdavo iš paprastų vilnonių, medvilninių arba lininių medžiagų.XX amžiaus mada galėjo rinktis iš gausybės įvairiausių medžiagų ir audinių, juk apie 1890-uosius buvo pagaminti pirmieji celiulioziniai dirbtiniai pluoštai, o po Antrojo pasaulinio karo tekstilės rinką užpildo grynai cheminiai pluoštai, gaunami iš anglies, dervos, gamtinių dujų ir naftos. Be to, atsirado begalė mišrių verpalų, susidedančių arba iš kelių skirtingų natūralių pluoštų, pavyzdžiui, vilnos, šilko arba medvilnės ir lino, arba iš natūralių ir sintetinių pluoštų. Tačiau elegantiškos ponios kasdieninėje aprangoje ir ankstesniais, ir šiais laikais dominuoja natūralios medžiagos su labai nedidele sintetikos priemaiša arba visai be jos. Tai ypač pasakytina apie darbui skirtus drabužius, kur neginčijama klasika iki šiolei tebėra ploni ir kiek storesni vilnoniai audiniai, subtilus kašmyras, taurus šilkas ir vėsus linas.

Tekstilės pluoštai

Tai liauni (lankstūs), tam tikro ilgio, mažų skersinių matmenų stiprūs kūnai, iš kurių gaminami siūlai ir kitos tekstilinės medžiagos. Dažnai naudojamos sąvokos:

Plaukelis
Tekstilės pluoštas, kurio ilgis nuo kelių milimetrų iki keliasdešimt centimetrų. Tokio pluošto negalima sudalinti į smulkesnias dalis jo nesuardant. Plaukelių pavidalo yra gamtiniai pluoštai, išskyrus šilką. Plaukeliais galima paversti pluoštų gijas jas sutraukant arba sukarpant. Tokie plaukeliai vadinami štapeliu.

Gija
Pavienis neapibrėžtai ilgas pluoštas. Tokį pavidalą turi cheminiai pluoštai ir šilkas ( gamtinis pluoštas)

Vienagijis siūlas
Siūlas iš vienos ištisinės gijos

Daugiagijis siūlas
Siūlas iš daugiau nei vienos gijos. Dar tokie siūlai vadinami kompleksiniais

Mikropluoštas
Tai labai plonas pluoštas. Jo ilginis tankis mažesnis už 1 dtex (deciteksą)

Techninis pluoštas
Tarpusavyje gamtinėmis medžiagomis suklijuoti luobinių pluoštų (linų, kanapių, džuto ir kt.) plaukeliai. Techninis pluoštas išskiriamas iš augalų stiebų ir vėliau lengvai išskaidomas į plaukelius.

Audinių pluoštai

ACETATINIS PLUOŠTAS, ACETATAS Dirbtinis pluoštas, gautas iš celiuliozės acetato, kuriame suacetilinta ne mažiau kaip 74%, tačiau mažiau kaip 92% hidroksilų grupių.
Pluošto kodas - CA.

AKRILINIS PLUOŠTAS Sintetinis pluoštas, kurio linijinių makromolekulių grandinėse yra ne mažiau kaip 85% (pagal masę) pasikartojančių akrilnitrilo grupių.
Pluošto kodas - PAN.

AKYTASIS PLUOŠTAS Cheminis pluoštas, turintis daug smulkių ertmelių, susidariusių tam tikrais būdais verpiant, pvz., įpučiant orą į verpimo tirpalą ar lydalą.

ALGINATINIS PLUOŠTAS Dirbtinis pluoštas iš natrio alginato, išgaunamo iš jūros dumblių.
Pluošto kodas - ALG.

AUGALINIS PLUOŠTAS Natūralus pluoštas, fotosintezės būdu susidarantis augalų stiebuose, lapuose ar vaisiuose.

BALTYMINIS PLUOŠTAS Iš baltymų sudarytas natūralusis (gyvuninis) arba dirbtinis pluoštas.

BAZALTO PLUOŠTAS Neorganinis cheminis pluoštas, gaunamas iš uolienų lydalo; naudojamas karščiui atspariems drabužiams, karštų filtrų skysčiams, kompozitams.

BLIZGUSIS PLUOŠTAS Pluoštas, kurio paviršius toks lygus, kad veidrodiškai atspindi šviesą.

CELIULIOZINIS PLUOŠTAS Pluoštas, sudarytas iš gamtinės arba regeneruotas celiuliozės.

DIRBTINIS ALTYMINIS PLUOŠTAS Dirbtinis pluoštas iš chemiškai apdorotų gamtinių baltymų.

DIRBTINIS PLUOŠTAS Cheminis pluoštas, sudarytas iš chemiškai apdorotų gamtinių polimerų.

ELASTANAS, ELASTANO PLUOŠTAS Sintetinis elastomerinis pluoštas, sudarytas iš ne mažiau kaip 85% (pagal masę) segmentuoto poliuretano; išilgai jo makromolekulių grandininių kaitaliojasi laiuni ir standūs segmentai, todėl jis esti tampus - ištemptas iki trigubo ilgio tuoj pat susitraukia iki pradinio ilgio, kai tik tempimo jėga pašalinama.
Pluošto kodas - EL. Vartojamas kaip vienagijai arba daugiagijai siūlai. JAV vadinamas spandeksu.

ELASTOMERINIS PLUOŠTAS Tampus sintetinis pluoštas iš elastomero; ištemptas iki trigubo ilgio touj pat susitraukia iki pradinio ilgio, kai tik tempimo jėga pašalinama.

KERAMINIS PLUOŠTAS Ugniai atsparus neorganinis cheminis pluoštas, sudarytas iš metalo oksido, metalo karbido, metalo nitrido ar jų mišinių.

KOLAGENO PLUOŠTAS Dirbtinis pluoštas, pagamintas iš gyvūnų jungiamuosiuose audiniuose esančio fibrilinio baltymo. Vartojamas šepečių šeriams, chirurginiams siūlams.

KUOKŠTELINIS PLUOŠTAS Cheminis pluoštas, gautas nustatyto ilgio atkarpomis supjausčius arba sutraukius gijų gniūžtes.

MASE DAŽYTAS PLUOŠTAS Cheminis pluoštas, kuriam nuspalvinti pigmento buvo įdėta į verpimo tirpalą ar lydalą.

MINERALINIS PLUOŠTAS Gamtoje esantis pluošto pavidalo neorganinis mineralas.

MODAKRILINIS PUOŠTAS Sintetinis pluoštas, kurio molekulėse yra ne mažiau kaip 35 % (pagal masę), bet mažiau kaip 85 % pasikartojančių akrilnitrilo grupių.
Pluošto kodas- MAC.

MODALINIS PLUOŠTAS Stiprus dirbtinis celiuliozinis pluoštas. Šlapio šio pluošto pradinis modulis yra neįprastai didelis.
Pluošto kodas- CMD.

NATŪRALUSIS PLUOŠTAS Gamtoje esantis augalinės, gyvūninės ar mineralinės kilmės pluoštas.

NAILONAS Poliamidinis pluoštas; dažniausiai vartojamas nailonas 6 (iš polikaproamido) ir nailonas 6.6 (iš poliheksametilenadipamido). Pluošto kodas- PA.

NEVERPLUS PLUOŠTAS Pluoštas, dėl savo trumpumo ar kt. neigiamų savybių netinkamas verpti.

ORGANINIS PLUOŠTAS Pluoštas, sudarytas iš polimerų, kurių makromolekulėse yra anglies atomų.

PLŪŠINTINIS PLUOŠTAS Kuokštelinis pluoštas, gautas supjausčius, sukapojus ar sutraukius plūšintinius siūlus ar gijų gniūžtę iš suplūšintos polimerinės plėvelės.

POLIAMIDINIS PLUOŠTAS Sintetinis pluoštas, sudarytas iš linijinio polimero, kurio makromolekulių grandinėse yra pasikartojančių amidinių (-CONH-) grupių, iš jų mažiausiai 85 % yra prisijungusios prie alifatinių ar cikloalifatinių grupių.
Pluošto kodas- PA.

POLIBENZIMIDAZOLINIS PLUOŠTAS Sintetinis pluoštas, sudarytas iš aromatinio polimero, kurioje grandinėje yra pasikartojančių imidazolo grupių; atsparus ugniai, vartojamas kaip asbesto pluošto pakaitalas.
Pluošto kodas- PBI.

POLIESTERINIS PLUOŠTAS Sintetinis pluoštas, kurio linijinių makromolekulių grandinėse yra ne mažiau kaip 85 % (pagal masę) diolio esterio ir tereftalio rūgšties.
Pluošto kodas- PES.

POLIETILENINIS PLUOŠTAS Sintetinis poliolefininis pluoštas iš polietileno.
Pluošto kodas- PE.

POLIIMIDINIS PLUOŠTAS Sintetinis pluoštas, kurio linijinės makromolekulės sudarytos iš pasikartojančių imidinių grandžių.
Pluošto kodas- PI.

SUBRENDĘS PLUOŠTAS Augalinis pluoštas, kurio sienelės storesnės nei viduje esantis kanalas.

SUSTIPRINTASIS ATLASINIS PYNIMAS Atlasinis audinio pynimas, kuriame yra greta kelios atudų perdangos.

Pluoštų rūšys

Gamtiniai pluoštai – medvilnė (cotton), linai (flax) , vilna (wool) , šilkas (silk).

Dirbtiniai pluoštai – viskozė (CV) , leocelis (CLY) , acetatinis (CA), triacetatinis (CTA).

Sintetiniai pluoštai – poliamidas (nailonas – (PA)), poliesteris (PES) , elastanas (EL) , elastodieninis (ED) , akrilinis (PAN), chloringasis (CLF) , vilinalinis (PVAL).

Pluoštiniai audiniau skirstomi

Pagal pluoštą audiniai skirstomi į :
Medvilnius. Šiems audiniams priklauso gryni medvilniniai audiniai ir audiniai su viskozinio trumpo pluošto priemaišomis, su poliesteriniu ar akriliniu pluoštu. Atsparumo susidėvėjimui padidinimui pridedama poliamidinio pluošto. Audžiami ir medvilniniai audiniai su elastanu.

Lininius. Šiems audiniams priklauso lininiai ir puslininiai audiniai. Dauguma puslininių audinių turi medvilninius metmenis ir lininius ataudus. Kiti puslininiai audiniai būna mišrūs: linai su poliesteriu (PES); linai su poliesteriu (PES) ir akrilu (PAN); linai su viskoze (CV) ir poliesteriu ( PES) ir kt.

Vilnonus. Tie audiniai būna grynavilniai ir pusvilnoniai. Pusvilnoniai audiniai būna su medvilne, poliesteriu (PES), vioskoze(CV), lioceliu (CLY), akrilu (PAN). Atsparumas susidėvėti gerinamas įdedant iki 20% poliamidinio (PA) pluošto. Gali būti ir audiniai iš kelių rūšių pluošto. Vis daugiau gaminama audinių su 1- 4% elastano (EL).

Šilkinius. Šių audinių asortimentui priklauso šilkiniai audiniai ir labai nedaug šilkinių audinių su kitų pluoštų priemaišomis.

Cheminių pluoštų. Šiai grupei priklauso audiniai iš dirbtinių pluoštų (viskoziniai, acetatiniai, vario amoniakiniai, lioceliniai), o taip pat audiniai iš sintetinių pluoštų (poliamidiniai, poliesteriniai ir kt.) Čia nemažai nevienarūšių audinių.

Tekstilės pluoštų degimo charakteristikos

Medvilnė - dega ryškia geltona liepsna, kibirkščiuoja. Sklinda degančio popieriaus kvapas. Sudegus lieka pilki pelenai. Užgesintas pluoštas rusena ir kyla dūmai.

Linai - degimas panašus į medvilnės, bet užgesintas pluoštas blogiau ruseną. Tamsesni pelenai po degimo.

Vilna - dega beveik be liepsnos. Sklinda degančio rago kvapas. Po degimo lieka kietų pelenų rutuliukai, kuriuos galima sutrinti pirštais.

Šilkas - dega lydydamasis, jaučiamas degančių plunksnų šleikštus kvapas. Po degimo lieka kietų pelenų rutuliukas.

Viskozė, liocelis - dega ryškia liepsna ir skleidžia degančio popieriaus kvapą. Lieka labai mažai baltų lengvai išsisklaidančių pelenų.

Acetatinis - dega lydydamasis, jaučiamas acto rūgšties kvapas. Po degimo lieka susilydęs tamsus rutuliukas.

Poliamidinis - lydosi ir tik po to užsidega. Dega silpna melsvai gelsva liepsna, dūmai balti. Greitai užgęsta. Lieka susilydęs gintarinės spalvos rutuliukas.

Poliesterinis, elastanas - dega gelsva liepsna ir rūksta juodi dūmai. Po degimo lieka juodas susilydęs rutuliukas.

Akrilinis - dega nesilydydamas. Liepsna gelsva ir labai šokinėjanti. Degdamas anglėja, susidaro netaisyklingas trapus rutuliukas.

Audinių rūšys

AKSOMAS
Matmenų pūkinis audinys tankiu žemu (ne aukštesniu kaip 3 mm) pūku, sudarančiu lygų, minkštą, išvaizdų paviršių. Vartojamas įmantresniems drabužiams ir baldams.

AMAZONAS
Labai plonas, satininio pynimo iš plonų šukuotinių vilnonių matmenų ir kočiotinių vilnonių ataudų audinys, skirtas darbiniams kostiumams. Yra lengvai suveltas ar pašiauštas.

ATLASAS
Atlasinio pynimo audinys, paprastai pasižymintis blizgančiu paviršiumi, dažniausiai audžiamas iš blizgiųjų dirbtinio pluošto siūlų; kartais audžiami ir medvilniniai bei vilnoniai atlasai.

BATISTAS
Lengvas, tankus, drobinio pynimo, taurinant kiek sustandintas medvilninis (arba medvilnės ir poliesterinio pluošto), lininis, kiek rečiau vilnonis audinys. Vartojamas suknelėms, palaidinėms, moteriškiems baltiniams.

BROKATAS
Žakardinis labai blizgių raštų audinys, išaustas naudojant 2-3 ataudų arba metmenų sistemas; raštui naudojami metaliniai (klasikinių brokatų - net auksiniai ar sidabriniai), metalizuoti arba kitokie blizgieji siūlai. Vartojamas puošniems drabužiams ir dekoratyviniams tikslams.

DIRBTINIS KAILIS
Austinis ar megstinis tekstilės gaminys su ilgo pūko danga.

DIRBTINĖ ODA
Polimerinis natūralios odos pakaitalas.

DIRBTINĖ ZOMŠA
Zomšinės apdailos metu sudaryto šiaušto ir šlifuoto paviršiaus audinys arba megztinė medžiaga iš labai plonų arba mikropluošto ar supermikropluošto siūlų. Imtuojanti zomšai būdingą pūkinę dangą.

DIUFELIS
Sunkus, menkos kokybės kočiotinių vilnonių verpalų audinys. Abi jo pusės yra pašiauštos. Daugiausia iš jo yra siuvami trumpi paltai, vadinamieji diufeliai.

DIUVETINAS
Medvilninis satinas, matinio, zomšinio paviršiaus, gauto šiaušiant ir šukuojant šepečiu audinį apdailos metu. Vartojamas švarkams ir kelnėms.

DIUŠESĖ
Tankus ir stiprus šilkinis arba mišriapluoštis audinys - labai blizgus penkių arba aštuonių nyčių atlasas. Iš jo siuvama dekoratyvinė ir oficiali apranga, stiriukės ir apsiaustai.

DROBĖ
Lininis tankus drobinio pynimo audinys, skirtas paklodėms, staltiesėms, rečiau marškiniams, suknelėms ar baltiniams.

DŽINSINIS AUDINYS
Sunkus medvilninis audinys vyraujančiomis metmenų perdangomis, audžiamas iš dažytų metmenų ir nedažytų ataudų. Vartojamas džinsams siūti.

ETAMINAS
Permatomas. labai lengvas, retas drobinio pynimo audinys iš karštinių medvilninių verpalų; apdailos met apretuojamas standinamuoju apretu. Iš jo siuvamos suknelės, palaidinės, marškiniai.

FLANELĖ
Lengvas ar puslengvis drobinio, ruoželinio ar satininio pynimo audinys, iš vienos arba iš abiejų pusių pašiauštas. Medvilninės flanelės skiriamos marškiniams , palaidinėms, naktiniams drabužiams ir patalynei, o vilnonės flanelės- įvairiems viršutiniams drabužiams.

FRESKO
Standus, stiprus, vilnonis šukuotinis drobinio pynimo audinys iš sukrių vienspalvių ar dvispalvių verpalų. Iš jo siuvami vyriški kostiumai.

GRENADINAS
Lengvas šilkinis ar iš kitokių daugiagijų siūlų suknelinis, juostuoto ar languoto pynimo audinys.

HAIRKORDAS
Lengvas medvilninis audinys su smulkiais ranteliais.

HENRIETA
Labai minkštas ir elastiškas ruoželinio pynimo audinys iš šilkinių ar kitokių daugiagijų siūlų metmenų ir labai plonų šukuotinių merinosų vilnos verpalų ataudų; ataudai yra daug tankesni už metmenis. Vartojamas palaidinukėms, sijonams ir suknelėms.

KAMLOTAS
Plonas, blizgus, drobinio pynimo vilnonis (dažnai ožkų vilnos) su įterptais šilkiniais siūlais audinys, vartojamas aprangai ar apyvokos reikmenims.

KARTŪNAS
Nebrangus, lygiai dažytas ar margintas medvilninių karštinių verpalų drobinio pynimo, vidutinio lengvumo, panašios į mitkalį sandaros audinys; vartojamas paklodėms, prijuostėms, lengviems vasariniams drabužiams.

KAŠMYRAS
Grynos vilnos, lengvas, minkštas audinys, matinis, blizgus. Tai plonas, bet pakankamai stiprus audinys. Pagal spalvas kašmyras gali būti dažytas, įvairiaspalvis ir mišrus. Iš šio audiniosiuvamos ponioms suknelės, palaidinės.

KREPAS
Medvilnės ar vilnos audinys, dažniausiai ryškių spalvų audinys iš sukrių siūlų. Gaminamas įvairiomis technikomis ir įvairių siūlų deriniais. Yra daug šilkinio krepo rūšių. Iš medvilninio krepo rekomenduojama siūti vyriškus marškinius, patalynę, naktinius drabužius, sukneles, palaidines, o išvilnonio krepo – ponioms sukneles, palaidines.

KREPDEŠINAS
Plonas, lengvas drobinio pynimo krepas, išaustas iš šilko metmenų ir prašaunamų paeiliui poromis krepinio S ir Z sukrumo šilko ataudų. Naudojamas suknelėms ir palaidinukėms.

KREPMAROKENAS
Krepas, išaustas drobiniu pynimu iš šilko arba dirbtinio pluošto daugiagijų siūlų metmenų ir prašaunamų paeiliui poromis krepinio S ir Z sukrumo ataudų. Ataudai esti storesni už metmenis, dėl to audinyje išryškėja skersiniai rumbeliai. Paprastai margintas, vartojamas suknelėms ir palaidinukėms.

KREPSATINAS
Krepas, išaustas satiniu pynimu iš šilko arba dirbtinio pluošto daugiagijų siūlų. Ataudai esti krepinio S ir Z sukrumo, prašaunami paeiliui poromis ir vyrauja audinio geroje pusėje. Vartojamas moteriškiems viršutiniams drabužiams.

KREPŽORŽETAS
Krepas, išaustas drobiniu pynimu iš krepinių S ir Z sukrumo metmenų ir ataudų, paeiliui poromis. Audžiami iš šilko, ir cheminių pluoštų, ir medvilniniai, ir vilnoniai krepžoržetai. Vartojami moteriškiems viršutiniams drabužiams.

KRETONAS
Vidutinis ar sunkus medvilninis drobinio pynimo audinys, paprastai marginamas didelio raporto augaliniais raštais; apdaila suteikia jam matinę išvaizdą; naudojamas patalynės apvalkalams, suknelėms, chalatams.

KRIZETAS
Tankokas, vidutinio sunkumo medvilninis audinys laužyto ruoželinio pynimo. Metmenys paprastai tamsiai mėlynos spalvos, ataudai iš žaliavinio audinio arba balti ir paprastai iš laisvai susuktų vigoninių verpalų. Geroji pusė lygi su labai akivaizdžiu pynimu; išvirkščioji pusė šukuotinė. Naudojamas vyriškiems apatiniams drabužiams.

KORDINIS VELVETAS
Pūkinis audinys, kurio pūko, sudaryto iš ataudų, kilpelės prie pagrindo tvirtinamos taip, kad sudarius pūką atsirastų metmenų kryptimi einantys ranteliai. Vartojamas laisvalaikio ir darbinei aprangai.

LAIKRA
Tamprus, lengvas, pusiau permatomas audinys. Šis audinys puikiai praleidžia orą ir gerai skalbiasi. Laikra su pridėtu elastanu – puiki medžiaga maudymosi kostiumėliams.

LINAS
Tai tvirtas, standus austinis audinys. Linas yra daug stipresnis ir labiau žvilgantis, nei medvilnė. Jis pasižymi antialergiškomis savybėmis, gerai sugeria vandenį, pralaidus orui ir vėsinantis audinys. Kukliosišvaizdos audinys idealiai tinka sportinėms palaidinukėms, marškinėliams, švarkeliams ir pan.

LININIS AKSOMAS
Dvigubuoju būdu išaustas aksomas, kurio pjautinis pūkas sudarytas iš lininių verpalų.

LININIS BATISTAS, KEMBRIKAS
Minkštas, iš labai plonų lininių verpalų išaustas drobinio pynimo audinys; vartojamas vasarinėms suknelėms, nosinėms.

MADRASAS
Lengvas, plonas, medvilninis drobinio pynimo audinys plačiais spalvotais langais, kuriame tamsūs tonai derinami su šviesiais. Vartojamas užuolaidoms, suknelėms, sijonams ir palaidinukėms.

MATLIASĖ
Dvigubas ar reljefinio dygsniuoto rašto pašiauštas audinys, išaustas nytkėlinėmis ar žakardinėmis audimo staklėmis. Vartojamas moteriškiems apsiaustams, išeiginimas drabužiams, baldams.

MOCHERIS
Lengvas vilnonis audinys iš šukuotinių verpalų, kurių sudėtyje yra moherio vilnos. Būdingas šilkinis blizgesys. Naudojamas vyriškiems ir moteriškiems kostiumams.

MUSLINAS
Tai minkštas plonas medvilninis, vilnonis arba šilkinis drobinio pynimo audinys. Šis audinyspralaidus orui. Gali būti vienspalvis arba spalvotas. Iš muslino rekomenduojama siūti lengvas suknelės, puošniaspalaidinės.

MOLESKINAS
Aštuonių nyčių satininio pynimo labai tankių ataudų medvilninis merserizuotas audinys, dažomas dažniausiai tamsiomis spalvomis. Vartojamas darbo drabužiams.

MOLTONAS
Tankių ataudų ganėtinai sunkus, abipus šiauštas medvilninis, rečiau vilnonis audinys; vartojamas šiltiems baltiniams, kelnėms, vaikiškiems drabužiams.

MONGOLIŠKAS KREPAS
Minkštas, vidutinio sunkumo šilkinis audinys; drobinio pynimo; krepiniai metmenys suteikia paviršiui būdingą krepo išvaizdą. Naudojamas pamušalams ir apatiniams drabužiams.

OPALAS
Plonas, baltas pusiau permatomas, apdailos metu suminkštintas medvilninis batistas. Vartojamas palaidinukėms ir naktiniams marškiniams.

ORGANDIS
Labai lengvas, pusiau permatomas, dažytas ar margintas medvilninis drobinio pynimo audinys iš plonų šukuotinių verpalų, sustandintas apdailos metu; vartojamas suknelėms, palaidinukėms, apsiuvams.

ORGANZA
Plonas, permatomas, standus drobinio pynimo audinys iš šilko ar viskozės siūlų; vartojamas oficialioms suknelėms, palaidinukėms arba kaip labai lengvas pamušalas.

PANAKSOMAS
Labai blizgus, šilkinis suguldyto pūko aksomas, naudojamas puošnioms suknelėms.

PANAMA
Audinys, išaustas panamos pynimu. Medvilninės panamos vartojamos marškiniams, lengviems kostiumams, laisvalaikio drabužiams, vilnonės panamos - kostiumams.

PERKELIS
Lengvas dažytas ar margintas medvilninis subalansuotos sandaros (vienodų metmenų ir ataudų) drobinio pynimo audinys.

PILOTINIS AUDINYS
Vilnonis šiauštinis ilgo pūko dvisluoksnis audinys šiltiems apsiaustams, naudojamas jūreivių ir pan. aprangai. Tankus medvilninis audinys darbo drabužiams.

PLONAS MUSLINAS, MALAS
Minkštas, plonas, dažniausiai balintas medvilninis drobinio pynimo audinys, labai retais metmenimis ir ataudais. Vartojamas palaidinukėms.

POPLINAS
Drobinio pynimo audinys, kurio tankūs ploni metmenys pinami su storesniais ataudais, todėl susidaro skersiniai ranteliai; vartojamas vyriškiems marškiniams, palaidinukėms, striukėms, kelnėms ar apsiaustams.

RIPSAS
Matinis arba blizgus, vidutinio sunkumo šilkinis audinys, kuris paprastai yra vienspalvis. Įstrižiniais, išilginiais arba pasvirusiais stulpeliais austas drobiniu arba ripsiniu pynimu iš plono blizgaus arba matinio šilko. Naudojama moteriškoms suknelėms ir lengviems apsiaustams.

RYKLIO ODA
Matinis lygus panamos pynimo audinys iš daugiagijų viskozinių siūlų, vartojamas suknelėms ar sportinei aprangai.

SIRSAKERIS
Stiprus lininis, medvilninis ar viskozinis drobinio pynimo audinys, dar vadinamas indiškuoju lininiu dryžuotu audiniu su skirtingai sutrauktais einančiais metmenų kryptimi dryžiais; naudojamas palaidinukėms, marškiniams, suknelėms.

ŠANTUNGAS
Drobinio pynimo audinys iš laukinių šilkaverpių šilko. Dėl atsitiktinių siūlų sustorėjimų susidaro rupus audinio paviršius. Vartojamas suknelėms, palaidinukėms, švarkams, baldams.

ŠETLANDAS
Minkštas, pūkuotas, paprastai ruoželinio pynimo kočiotinių vilnonių verpalų audinys. Vartojamas paltams ir kostiumams.

ŠILKAS
Natūralus šilkas yra gyvūninės kilmės pluoštas, pasižymintis puikiomis higieninėmis savybėmis. Jis tamprus ir stiprus. Pats šilko audinys yra plonas, lengvas bei gaivus, todėl puikiai tinka vasaros sezonui. Šilko audinys sugeria beveik du kartus daugiau drėgmės nei medvilnė, o jo švelnumas, kaip ir medvilnės, neerzina jautrios odos.

ŠIFONAS
Plonas, lengvai krintantis iš sintetinių ar šilkinių siūlų audinys. Šifonas yra beveik permatomas ir grūdėtu paviršiumi, austas drobiniu pynimu. Naudojamas lengvoms suknelėms, šalikams.

TAFTA
Standus, storas, vidutinio svorio, šiurkštaus grifo šilkinis audinys su nežymiu metalo blizgesiu ir ryškiais, bet plonais skersiniais ripsiniais stulpeliais. Audžiamas drobiniu pynimu iš storų natūralaus šilko arba viskozės verpalų. Naudojamas proginiams moteriškiems drabužiams. Gali būti įvairių tipų. Populiariausia maurinė tafta. Ji prabangi ir šiugždi.

TRIKOTAŽAS
Populiariausias audinys. Jis toks daugialypis, bet visada tamprus, puikiai priglundantis, išryškinantis figūros formas. Puikiai tinka vakarinėms suknelėms ir kostiumams.

VELVETAS
Tai medvilninis lygus arba rumbėtas audinys su tankiais vertikaliais trumpais pūkeliais. Velvetas yra stiprus ir tamprus audinys. Puikiai tinka siūti švarkelius, marškinius, kelnes.

VELIŪRAS
Švelnus vilnonis, pakankamai sunkus, minkštas liečiant audinys. Būdingas tankus, trumpų, tarsi aksominių, pūkų paviršius. Gaminamas iš pavienių karštinių verpalų. Panašus į pliušą, tačiau veliūrinio audinio pūkeliai žymiai trumpesni. Naudojamas moteriškiems ir vyriškiems paltams siūti.

VISKOZĖ
Natūralus pluoštas, cheminiu būdu gaunamas iš celiuliozės. Pluoštas lengvas, gerai sugeria drėgmę, lengvai glamžosi, linkęs temptis. Trūkumai: yra ne labai tvirtas pluoštas, todėl reikalauja atsargios priežiūros, smarkiai trupa siūlai sukerpant detales.

ŽAKARDAS
Bendras terminas, apibrėžiantis visų tipų didelio ploto pinamų raštų audinius pagamintus pagal žakardo gamybos technologiją. Naudojami įvairūs siūlai: matiniai ir blizgūs, šviesūs ir tamsūs. Audinio sudėtis gali būti įvairi, bet jeigu jo pavadinime yra žodis „žakardas“, vadinasi, tai būtinai ryškus didelio rašto audinys.

Klasikiniai audiniai

Aksomas
Tai pūkinio pynimo audinys, kurio pūkas sudarytas iš šilko verpalų arba iš kompleksinių siūlų. Aksomo pagrindas būna iš šilko ar viskozinių siūlų. Pūko aukštis dažniausiai būna 1,3 mm, bet gali būti iki 2 mm.

Atlasas
Tai atlasinio pynimo blizgantys šilkiniai ir cheminio pluošto audiniai, naudojami puošniems drabužiams. Iš pusšilkinių atlasų gali būti siuvami moteriškos galanterijos reikmenys.

Batistas
Tai ploni vidutinio tankumo drobinio pynimo medvilniniai audiniai iš vidutinio sukrumo šukuotinių verpalų. Batistai merserizuojami. Naudojami palaidinukėms, nosinėms, vaikiškoms suknelėms.

Belseta
Tai šiuolaikiniai audiniai iš mikropluošto, kurių paviršius panašus į persiko žievę.

Brokatas
Šio tipo audiniuose daug blizgančių metalinių siūlų, dažnai jie audžiami stambiaraščiais pynimais. Pavadinimas kilęs iš italų kalbos. Rytuose panašūs audiniai vadinami parča.

Bukle
Tai bendras pavadinimas audinių, išaustų iš fasoninių siūlų. Audinio paviršių dengia įvairios kilpelės bei mazgeliai. Daugiausia tai įvairaus storio vilnoniai audiniai, bet nemažai jų audžiama ir iš cheminio pluošto.

Damasse
Tai blizgantis šilkinis ar cheminio pluošto audinys, kuriame atlasinio pynimo fone išausti įvairus raštai. Kartais šis audinys vadinamas žakardiniu atlasu.

Damastas
Medvilninis stambiaraščio pynimo audinys iš vidutinio storio karštinių verpalų. Damastai iš brangesnės žaliavos merserizuojami. Naudojami staltiesėms, patalynei, moteriškos galanterijos reikmenims.

Diagonalas
Tai tankus medvilninis audinys iš karštinių verpalų, audžiamas ruoželiniu arba diagonaliniu pynimais. Naudojamas specdrabužiams, karinei aprangai. Naujuose šio tipo audiniuose būna poliamidinio pluošto priemaišų. Gali būti ir sintetiniai diagonalai.

Diušesas
Labai blizgantis cheminio pluošto satininio pynimo audinys.

Drapas
Tai stori, dažniausiai grynavilniai audiniai. Labai suvelti, todėl pynimo raštas visai nežymus. Audiniai labai tankūs, todėl nepraleidžia vėjo.

Drobė

Tai bendras lininių ir puslininių drobinio pynimo audinių pavadinimas. Dažniausiai drobės būna nebalintos, balintos ir pusiau balintos.

Drobelė

Drobelėmis vadinami drobinio pynimo medvilniniai audiniai iš vidutinio storio karštinių verpalų. Audiniai tankūs, stiprūs, kietoki. Daugiausiai naudojami patalynei. Kartais drobelė vadinama biaze.

Džinsas
Tai storas ir tankus margaraštis medvilninis audinys. Metmenų siūlai būna tradicinės mėlynos spalvos, o ataudų – nebalinti, natūralios pluošto spalvos. Dažniausiai audžiami metmeniniais ruoželiniais pynimais, gali būti išausti ir kitokiais smulkiaraščiais pynimais. Audiniai įmirkomi specialiu standinančiu apretu. Šiuolaikiniai džinsiniai audiniai gali būti netradiciniai – dryžuoti, languoti.

Eponžas
Tai medvilninis audinys iš dvispalvių fasoninių siūlų. Šiuolaikiniai eponžai audžiami iš cheminių pluoštų siūlų.

Flakone
Tai drapų tipo audiniai. Juos audžiant nutiesiami specialus ataudai, iš kurių vėliau suformuojamas trumpas status pūkas. Pūko reljefas suformuojamas pagal norimą raštą.

Flanelė
Flanelėmis vadinami medvilniniai iš abiejų pusių šiaušti audiniai, kurių ataudų siūlai yra iš storų kočiotinių verpalų. Flanelės audžiamos drobiniu ar ruoželiniu pynimais. Pynimo rašto matomumas priklauso nuo pūko ilgio ir tankumo. Šiuo vardu taip pat vadinami grynavilniai velti vidutinio tankumo minkšti audiniai. Iš jų siuvami paltai, kostiumėliai, šiltos suknelės.

Gabardinas
Šiai grupei priklauso grynavilniai arba pusvilnoniai ruoželinio pynimo audiniai, išausti iš sukrių šukuotinių verpalų. Audiniai labai tankūs, dažniausiai šviesių spalvų, iš jų siuvami vasariniai paltai.

Gelumbė
Tai vilnoniai, rečiau pusvilnoniai audiniai, labai suvelti. Šių audinių paviršiuje esantis pūkas yra pakirptas ir supresuotas iki blizgesio.

GlenčekasŠiuo vardu vadinami audiniai, kurių bendrame melanžiniame fone įaudžiami įvairaus dydžio langeliai.

Gobelenas
Tai stambiaraščiai drabužiams skirti audiniai, primenantys senovinius gobelenus. Šiems audiniams būdingi švelnūs pasteliniai tonai, augaliniai ornamentai. Pasitaiko gamtovaizdžių, gyvūnų atvaizdų.

Grinsbonas
Tai medvilniniai tankus ruoželinio arba laužyto ruoželinio pynimo balinti audiniai iš storų karštinių verpalų. Labai stiprūs, atsparūs susidėvėjimui.

Kartūnas
Tai vienspalvis arba margintas drobinio pynimo medvilninis audinys, išaustas iš vidutinio storio karštinių verpalų. Iš kartūnų siuvamos moteriškos ir vaikiškos suknelės, vyriški marškiniai, patalynė.

Kašmyras
Šiuo vardu vadinami ploni minkšti grynavilniai arba pusvilnoniai audiniai, išausti ruoželiniu pynimu. Naudojami skaroms, skarelėms.

Kloke
Šiuo vardu vadinami šilkiniai ir cheminių pluoštų sudėtingų dvisluoksnių pynimų audiniai. Apdailos metu apatinis audinio sluoksnis susitraukia, išgaubdamas viršutinį. Audiniai naudojami puošniems drabužiams.

Koverkotas
Tai tankūs sunkus ruoželinio pynimo medvilniniai audiniai iš suktų karštinių melanžinių arba dvispalvių verpalų. Koverkoto tipo audiniai gali būti vilnoniai bei pusvilnoniai.

Krepas
Tai dažniausiai vilnoniai ar pusvilnoniai audiniai, išausti smulkiaraščiais krepiniais pynimais. Šių audinių paviršius smulkiai gruoblėtas. Krepiniais pynimais audžiami ir cheminio pluošto bei medvilniniai audiniai.

Krepdešinas
Išvertus iš prancūzų kalbos reiškia “kinietiškas krepas”. Tai šilkinis drobinio pynimo audinys, kurio metmenys – nesukrūs siūlai, o ataudai – krepinio sukrumo siūlai. Įdomus audinio paviršius gaunamas derinant dešininio ir kairinio sukrumo krepinius siūlus. Pastaruoju metu gaminama nemažai poliesterinių audinių, paviršiumi primenančių krepdešiną.

Krepmarokenas
Išvertus iš prancūzų kalbos reiškia “marokietiškas krepas”. Tai viskozinio šilko drobinio pynimo audinys, kurio metmenys – nesukrūs siūlai, o ataudai – krepinio sukrumo siūlai. Įdomus audinio paviršius gaunamas derinant dešininio ir kairinio sukrumo krepinius siūlus.

Krepsatinas
Tai šilkiniai atlasinio pynimo audiniai, kurių metmenys iš nesukrių, o ataudai – iš krepinių siūlų. Viena audinio pusė yra lygi ir blizganti, o kita – su krepiniu efektu. Gali būti naudojamos abi audinio pusės. Dabar gaminami gražūs šio tipo audiniai iš poliesterinių siūlų.

Krepšifonas
Tai ypatingai plonas ir lengvas šilkinis drobinio pynimo audinys iš krepinio sukrumo siūlų. Šiuo metu panašūs audiniai iš plonų poliesterinių kompleksinių siūlų vadinami šifonais.

Krepžoržetas
Tai plonas ir lengvas drobinio pynimo šilkinis ar viskozinis audinys iš krepinio sukrumo siūlų. Jis šiek tiek storesnis ir sunkesnis už krepšifoną. Šio tipo audiniai gali būti audžiami ir iš poliesterinių siūlų.

Krešas
Tai viskoziniai arba poliesteriniai audiniai, kurių paviršiuje apdailos būdu sudarytos vertikalios raukšlės.

Lake
Šiuo vardu vadinami audiniai, kurių geroji pusė padengta plonyte blizgančia plėvele. Tai apsiaustiniai, kai kurie puošnūs sukneliniai audiniai.

Lavablis
Tai į krepą panašus sunkus krintantys cheminio pluošto audiniai, gerai plaunami.

Lodenas
Tai vidutinio sunkumo ir sunkus vilnoniai audiniai, labai tankus, velti, stiprūs, šiek tiek blizgantys.

Madapolamas
Šiuo vardu vadinami balinti medvilniniai šiek tiek pastandinti drobinio pynimo audiniai iš vidutinio storio karštinių verpalų.

Markizetas
Markizetais vadinami ploni vidutinio tankumo medvilniniai audiniai, išausti drobiniu pynimu iš sukrių šukuotinių verpalų. Audiniai merserizuojami, iš jų siuvamos plonos vasarinės suknelės.

Marengas
Šiuo vardu vadinami juodi arba tamsių spalvų paltiniai bei kostiuminiai audiniai, į kuriuos įmaišyta balto pluošto.

Matlase
Šiuo vardu vadinami ploni šilkiniai ar cheminių pluoštų stambiaraščių pynimų audiniai.

Milflioras
Išvertus iš prancūzų kalbos tai reiškia “tūkstantis gėlių”. Šiuo vardu vadinami audiniai, dažniausiai medvilniniai, išmarginti įvairiaspalvėmis smulkiomis gėlytėmis.

Mitkalis
Šiuo vardu vadinami nebalinti medvilniniai drobinio pynimo audiniai iš vidutinio storio karštinių siūlų.

Moleskinas
Tai labai tankus sustiprinto satininio pynimo medvilniniai audiniai iš storų karštinių verpalų. Šie audiniai nepraleidžia dulkių, todėl naudojami specdrabužiams.

Muaras
Tai stambiaraščio pynimo cheminių pluoštų audiniai. Jiems budingas banguotų linijų piešinys, kuris dažnai primena medienos raštą. Efektą paryškina blizgančių ir matinių siūlų derinys. Muarinis efektas gali būti gaunamas ir apdailos būdu.

Muslinas
Šiuo vardu vadinami ypatingai ploni ir minkšti drobinio pynimo medvilniniai bei šilkiniai audiniai.

Multinas
Multinai yra storesnį medvilniniai audiniai, kurių išvirkščioji pusė pašiaušta. Audžiami ruoželiniu ar įvairiais smulkiaraščiais pynimais.

OrganzaPlonas gana retas kietas medvilninis arba dirbtinio šilko audinys.

Paletas
Tai audinys ar trikotažinė medžiaga su paviršiuje pritvirtintomis blizgančiomis metalinėmis plokštelėmis.

Panama
Šiuo vardu vadinami audiniai, išausti dvigubu drobiniu {panamos} pynimu. Audiniai būna iš įvairių pluoštų.

Pepita
Šiuo vardu vadinami audiniai, išausti labai smulkiais juodai – baltais ar rudai – baltais langeliais.

Pike
Tai medvilniniai arba dirbtinio šilko vidutinio storio smulkiaraščio pynimo audiniai. Jų gerojoje pusėje matomi dryželiai arba koreliai.

PoplinasPoplinais vadinami ploni medvilniniai arba dirbtinio šilko, dažniausiai viskoziniai audiniai. Jie audžiami drobiniu pynimu, tačiau ataudų siūlai būna pastebimai storesnį už metmenų siūlus. Todėl audinio paviršiuje išryškėja taip vadinamas ripsinis efektas – trumpi brūkšneliai ataudų kryptimi.

Pusaksomis
Tai medvilniniai sudėtingo pūkinio pynimo audiniai. Pūkas lygus, dengia visą audinio paviršių. Pūką sudarantys siūlai merserizuojami.

Ripsas
Tai vidutinio storio gana tankus medvilniniai ir cheminio pluošto audiniai, išausti drobiniu pynimu. Ataudai šiuose audiniuose pastebimai storesnį už metmenis, todėl audinio paviršiuje matomas ripsinis efektas – trumpi brūkšneliai ataudų kryptimi.

Satinas
Tai vienspalviai arba marginti satininio pynimo medvilniniai audiniai. Gali būti išausti ir iš karštinių, ir iš šukuotinių verpalų. Ploni šukuotiniai satinai merserizuojami.

Šanžan
Šių audinių ataudai ir metmenys yra skirtingų spalvų. Kai siūlai yra blizgantys ir išausta drobiniu pynimu, audinys keičia spalvą, priklausomai nuo žiūrėjimo kampo. Tokie audiniai naudojami pamušalams ir puošnioms suknelėms.

Ševiotas
Tai nebrangūs, dažniausiai pusvilnoniai ruoželinio pynimo audiniai. Pavadinimas kilęs nuo Didžiosios Britanijos vietovės, kurioje auginamos tam tikros veislės avys. Iš šių avių pusšiurkštės vilnos ir audžiami ševiota.

Škotiškas
Tai daugiaspalviai margaraščiai languoti audiniai. Audžiami ruoželiniu arba drobiniu pynimais. Gali būti medvilniniai, vilnoniai, šilkiniai, mišriapluoščiai.

Tafta
Tai šilkiniai arba dirbtinio šilko tankus drobinio pynimo specialiai sukietinti šiugždantys audiniai. Būna vienspalviai, languoti, su šanžan efektu.

Tikas
Tai medvilniniai labai tankus apretuoti ruoželinio arba drobinio pynimo audiniai, skirti impilams.

Trikotinas
Tai didelė kostiuminių audinių grupė. Šiems audiniams būdingi labai įvairus pynimai – nuo paprastų iki kombinuotų. Dažnai šio tipo audiniai būna melanžiniai, margaraščiai – austi langeliais, dryželiais. Trikotino audiniai dažniausiai būna pusvilnoniai, gali būti medvilniniai. Pastaruoju metu šio tipo audiniai būna ir iš cheminio pluošto.

Tvidas
Tai vilnonis margaraštis dažniausiai paltinis audinys, labai primenantis rankinio darbo vilnonį audinį. Labai populiarus Anglijoje. Iš plonesnių tvidų siuvami švarkai, kostiumai, šiltos suknelės.

Velvetas
Velvetų grupei priklauso medvilniniai sudėtingo pūkinio pynimo audiniai. Šių audinių paviršiuje pūkas yra suformuotas išilgai audinio einančiais dryželiais, kartais langeliais. Dryželių plotis gali būti įvairus.

Velvetonas
Šio tipo audiniai audžiami sustiprintu satininiu pynimu iš storų karštinių medvilninių verpalų. Vėliau šiaušiami, gerojoje pusėje suformuojamas tankus supresuotas pūkas. Šiuo metu plinta kitas šio tipo audinių pavadinimas – diuvetinas.

Viši
Šiuo vardu kartais vadinami audiniai, išausti smulkiais raudonai -baltais ar mėlynai -baltais langeliais. Pavadinimas kilęs nuo Prancūzijos miesto Viši, kurio apylinkėse tokie audiniai plačiai naudojami.

Bendri reikalavimai audiniams

Reikalavimai audiniams yra labai skirtingi. Jie priklauso nuo audinio paskirties, sezono, žaliavos, drabužį dėvinčio asmens lyties, amžiaus, veiklos pobūdžio. Tačiau yra vadinamieji bendrieji reikalavimai, kuriuos sąlyginai skirstome taip:
1) estetiniai; 2) technologiniai; 3) ekonominiai; 4) eksploataciniai.

Estetiniai reikalavimai - tai reikalavimai audinio išvaizdai. Tai audinio atlikimo kokybė, atitikimas mados krypčiai, paskirčiai.

Technologinių reikalavimų laikymasis užtikrina, kad audinio ir iš jo pasiūto drabužio kokybė atitiks reikalavimus.

Ekonominiai reikalavimai - tai reikalavimai audinio kainai. Audinio kaina turi atitikti jo išvaizdą ir kokybę, paklausą bei pasiūlą.

Eksploatacinius reikalavimus galima skirstyti į dvi grupes: higieninius ir atsparumo susidėvėjimui. Audiniai turi būti higroskopiški, laidūs garams ir orui. Priklausomai nuo paskirties jie turi praleisti vandenį ar jo nepraleisti, būti laidūs šilumai ar saugoti žmogaus kūną nuo atšalimo. Audiniai turi būti atsparūs trinčiai, saulės šviesos bei atmosferos poveikiui, skalbimui ir cheminiam valymui, daugkartiniams tampymams bei lankstymams.

Medvilninių audinių asortimentas

Bendra apžvalga Dauguma šiuo metu gaminamų audinių yra grynai medvilniniai. Tai paaiškinama labai geromis šių audinių savybėmis - gražia išvaizda, stiprumu, atsparumu susidėvėjimui, o ypač higieniškumu. Tačiau medvilniniams audiniams, ypač storesniems ir tankesniems, būdingas didelis glamžumas. Drabužiai iš tokių audinių ilgai dėvimi, tačiau praranda jiems suteiktą formą. Todėl tam tikra dalis audinių gaminama su cheminių pluoštų priemaišomis. Dažniausiai pridedama 30 -50 % poliesterinio pluošto. Šio pluošto priemaišos sumažina glamžumą, traukumą, pagerina drabužių formos stabilumą bei išvaizdą, tačiau atitinkamai pablogina higienines savybes. Be to, didesnis PES priemaišų kiekis padidina kai kurių audinių, ypač plonesnių, kietumą. Panašias savybes suteikia akrilinio pluošto PAN priemaišos. Tokie audiniai būna šiek tiek minkštesnį, tačiau sumažėja atsparumas susidėvėjimui, paviršiuje greičiau atsiranda pilingas. PAN priemaišos naudojamos rečiau. Pradedama įmaišyti į medvilnę nedidelį kiekį (2-5)% elastano EL arba elastodieninio ED pluošto. Šie pluoštai pasižymi ypatingu tąsumu bei elastingumu. Audiniai su jais mažiau glamžūs, mažiau traukūs, geriau išlaiko stabilią formą. Kai kurie audiniai, ypač skirti marškiniams, palaidinukėms, suknelėms, gaminami su viskozinio pluošto CV priemaišomis. Kompleksiniai viskoziniai siūlai suteikia audiniui blizgesio, puošnumo. Audiniai minkšti, glamžūs, tačiau higieninės savybės išlieka tokios pačios. Su medvilne maišomas trumpas matinis CV pluoštas, taip pat modalinis CMD pluoštas. Šie pluoštai gali būti panašūs į plonapluoštę merserizuotą medvilnę, bet yra žymiai pigesni.

Medvilniniams audiniams naudojami visi pynimai - nuo paprasto drobinio iki sudėtingų pūkinių (velvetui, aksomui), kilpinių (rankšluosčiams) ir stambiaraščių (dekoratyviniams audiniams).Pagal koloristinį apipavidalinimą medvilniniai audiniai būna natūralios pluošto spalvos, balinti, dažyti, marginti, kiek rečiau margaraščiai bei melanžiniai. Naudojami įvairūs specialūs apdailos būdai, pvz, spaudimas, gofravimas. Šie būdai suteikia audinio paviršiui įdomesnę išvaizdą, sumažina glamžumą. Daug medvilninių audinių naudojama darbo drabužiams, todėl taikoma speciali apdaila, suteikianti audiniams išskirtines savybes.

Medvilninius audinius žmonija naudoja seniai, todėl šių audinių asortimente gausu klasikinių audinių. Tai audiniai, išlaikę jiems būdingus požymius, mados kryptį juose atspindi koloristinis apipavidalinimas, panaudoti apdailos būdai. Medvilniniai audiniai būna labai įvairių paskirčių, todėl smulkiau juos panagrinėsime pagal paskirtį. Sąlyginai šiuos audinius galime skirstyti taip: 1) baltininiai; 2) marškininiai; 3) kostiuminiai; 4) audiniai striukėms bei apsiaustams; 5) dekoratyviniai.

Medvilniniai baltininiai audiniai Šios grupės audiniai naudojami: 1) baltiniams (naktiniams marškiniams, glaudėms, pižamoms, nosinėms, moteriško tualeto reikmenims); 2) patalynei; 3) staltiesiėms; 4) rankšluoščiams.

Šios paskirties audiniams svarbiausi yra eksploataciniai reikalavimai. Jie turi būti higroskopiški, laidūs orui, greitai sugerti prakaitą ir greitai išdžiūti. Todėl šie audiniai būna grynai medvilniniai. Baltiniams skirti audiniai dažnai skalbiami, todėl turi būti atsparūs šlapiai ir sausai trinčiai, skalbimo priemonėms, mechaniniam džiovinimui. Šios paskirties audiniai neturi trauktis daugiau kaip 3,5 % metmenų kryptimi ir 2 % ataudų kryptimi.

Moteriškiems bei vaikiškiems naktiniams marškiniams, pižamoms gali būti naudojamas batistas, muslinas, kartūnas, flanelė. Be šių audinių gali būti ir dažniau besikeičiančių, pvz., plačiai naudojami gofruoti audiniai. Jie minkšti, neglamžūs, tik turi būti atsargiai skalbiami, negręžiami, praktiškai nelyginami. Palyginti juos galima tik iš išvirkščiosios pusės ir tik visiškai sausus. Tiek šių, tiek klasikinių audinių koloristinis apipavidalinimas atitinka mados kryptį.

Batistai yra ploni vidutinio tankumo drobinio pynimo, dažniausiai merserizuoti audiniai iš vidutinio sukrumo šukuotinių verpalų. Naudojami brangesnėms pižamoms, naktiniams marškiniams, nosinėms.

Muslinai yra ploni ir minkšti drobinio pynimo audiniai iš plonų karštinių verpalų. Gali būti naudojami moteriškiems bei vaikiškiems baltiniams, nosinėms.

Kartūnai yra vienspalviai arba marginti vidutinio tankumo drobinio pynimo audiniai, išausti iš vidutinio storio karštinių verpalų.

Flanelės yra medvilniniai iš abiejų pusių šiaušti audiniai, kurių ataudų siūlai yra iš storų kočiotinių verpalų. Audžiamos drobiniu arba ruoželiniu pynimais, pūko ilgis ir tankumas gali būti įvairūs. Į ataudų siūlus gali būti įmaišoma viskozės, tada pūkas švelniai blizga.

Vyriškoms pižamoms, glaudėms gali būti naudojami kartūnai, satinai, kiti pakankamai tankūs ir stiprūs audiniai.

Satinai yra satininio pynimo audiniai, audžiami iš karštinių arba šukuotinių verpalų. Ploni satinai merserizuojami, tai gana brangūs blizgančio paviršiaus audiniai, mažai glamžūs, atsparūs susidėvėjimui. Pastaruoju metu paplito kombinuotų pynimų satino tipo audiniai, dažnai margaraščiai, merserizuoti arba su specialia blizgančia apdaila.

Patalynei (paklodėms, užvalkalams, antvalkčiams) skiriami kartūnai, satinai, įvairios drobelės. Brangesnė patalynė gali būti siuvama iš damasto.

Drobelėmis vadinami drobinio pynimo medvilniniai audiniai iš vidutinio storio karštinių verpalų. Audiniai tankūs, stiprūs, kietoki, todėl glamžūs. Paprastai drobelės būna 150cm pločio, atskirais atvejais gali būti ir platesnės.

Damastai yra medvilniniai kombinuotų arba stambiaraščių pynimų audiniai iš vidutinio storio karštinių verpalų, pakankamai stori ir tankūs. Damastai iš brangesnės žaliavos merserizuojami, kitiems taikoma blizgi apdaila.

Reikia paminėti ypatingą audinių grupę - impilinius audinius, dažnai vadinamus tikais. Tai labai tankūs drobinio ar ruoželinio pynimo audiniai, specialiai apretuoti, kad nepraleistų pūkų bei plunksnų.

Pasiūtų baltinių atsparumas susidėvėjimui priklauso ne tik nuo audinio savybių, bet ir nuo siūlių stiprumo. Į tai reikia atsižvelgti parenkant siuvamuosius siūlus, dygsnių tankumą, adatas.

Staltiesėms gali būti naudojami damastai arba kitokie balti bei margaraščiai audiniai. Kartais jie padengiami teflonine danga, leidžiančia ilgiau išlaikyti švarų paviršių.

Rankšluosčiams naudojami įvairaus pločio smulkiaraščių vaflinių pynimų audiniai. Tokie pynimai padidina audinio paviršiaus plotą, kartu pagerindami vandens sugeriamumą. Brangesni rankšluosčiai audžiami sudėtingais kilpiniais pynimais. Taip pat audžiami ir chalatams skirti audiniai, tik jie gali būti ir medvilniniai, ir su PES pluošto priemaišomis.

Medvilniniai sukneliniai audiniai Iš šios grupės audinių siuvamos moteriškos ir vaikiškos suknelės, palaidinukės, chalatai. Pačios ploniausios vasarinės suknelės bei palaidinukės siuvamos iš batisto, markizeto ir į juos panašių lengvų, plonų, netankių audinių. Apie batistus buvo kalbėta ankstesniame skyriuje, o markizetai yra ploni vidutinio tankumo drobinio pynimo audiniai iš sukrių šukuotinių verpalų. Jų gamybai naudojama plonapluoštė medvilnė, audiniai merserizuojami. Naudojami jau minėti kartūnai, satinai. Iš storesnių karštinių verpalų audžiami audiniai, primenantys vilnonius audinius. Vaikiškoms suknelėms naudojami škotiški audiniai, flanelės, velvetai, medvilniniai aksomai.

Škotiškais vadinami daugiaspalviai margaraščiai languoti audiniai, dažniausiai drobinio ar ruoželinio pynimo.

Velvetų grupei priklauso sudėtingo pūkinio pynimo audiniai. Jų paviršiuje pūkas suformuotas įvairaus pločio išilgai audinio einančiais dryželiais, kartais langeliais. Suknelėms, ypač vaikiškoms, naudojami velvetai būna plonesni ir lengvesni.

Medvilniniai aksomai arba pusaksomiai yra sudėtingo pūkinio pynimo audiniai. Pūkas dengia visą audinio paviršių. Pūką sudarantys siūlai merserizuojami, todėl audinys gražiai blizga.

Suknelinių audinių asortimente paprastai būna nemažai madingų, dažnai besikeičiančių audinių. Jie vieni nuo kitų skiriasi pynimais, koloristiniu apipavidalinimu, specialia apdaila. Naudojami gofruoti, spausti audiniai, taikoma glamžumą mažinanti apdaila. Dalis audinių būna su blizgančiais viskoziniais siūlais, kurie gražiai atrodo matiniame medvilnės fone. Nemažai audinių būna su PES priemaišomis. Optimaliausiai yra 30-50% PES pluošto. Tokių audinių traukumas ir glamžumas maži, dar ne toks žymus kietumo padidėjimas, o higieninės savybės pakankamos. Į storesnius audinius pridedama 1-2% elastano.

Siūti daugumą medvilninių suknelinių audinių nėra sudėtinga. Reikia tik pažymėti, kad ploniausi audiniai - batistas, markizetas - yra gana tąsūs, ypač įstriža kryptimi. Siuvant iš languoto audinio būtina derinti langelius. Velvete ir pusaksomyje būtina atsižvelgti į pūko kryptį, be to, šiuos audinius reikia lyginti ant specialaus šiurkštaus pagrindo.

Medvilniniai marškininiai audiniai Vyriški marškiniai būna kasdieniniai, išeiginiai, sportiniai, o pagal sezoną - vasariniai ir žieminiai. Be to, marškiniai būna vyriški ir vaikiški. Jei audiniai skirti kasdieniniams, o ypač darbiniams marškiniams, tai svarbiausi yra higieniniai ir kiti eksploataciniai reikalavimai. Vasariniams marškiniams skirti audiniai turi būti labai laidūs orui. Ypač geras higienines savybes turi turėti vaikiškiems marškiniams skirti audiniai. Marškiniai dažnai skalbiami, todėl jiems skiriami audiniai turi būti atsparūs šlapiai trinčiai, skalbimo priemonėms. Audiniai turi kiek galima mažiau glamžytis, todėl paprastai būna gana tankūs ir iš sukrių siūlų. Susitraukimas metmenų kryptimi neturi viršyti 3-3,5 %, o ataudų – 2 %. Marškiniams skirtų audinių nudažymas turi būti atsparus arba labai atsparus, o baltumas nemažiau 82 %.

Nebrangūs vyriški bei vaikiški marškiniai siuvami iš jau minėtų audinių - kartūno, drobelės, satino, flanelės, škotiško audinio. Brangesniems audiniams naudojami šukuotiniai verpalai išplonapluoštės

Medvilnės. Vieni iš seniausiai naudojamų audinių yra poplinai. Tai ploni tankus audiniai. Jie audžiami drobiniu pynimu, tačiau ataudų siūlai būna pastebimai storesnį už metmenų siūlus. Todėl audinio paviršiuje išryškėja taip vadinamas ripsinis efektas - trumpi brūkšneliai ataudų kryptimi. Poplinai iš ploniausių medvilnės rūšių merserizuojami. Marškininių audinių asortimente daug dažnai besikeičiančių audinių. Šalia baltų ir vienspalvių audinių būna daug languotų bei juostuotų. Būdingi margaraščiai audiniai smulkiais įvairaus ryškumo langeliais, įvairaus pločio bei ryškumo juostelėmis. Naudojami smulkiaraščiai pynimai, sudarantys audinio paviršiuje langelius ar juosteles.

Medvilniniai audiniai su trumpo matinio viskozinio ar modalinio pluošto priemaišomis panašūs į audinius iš plonapluoštės medvilnės, tik yra pigesni ir ne tokie atsparūs susidėvėjimui. Dalis audinių audžiama su PES pluošto priemaišomis, sumažinančiomis glamžumą bei traukumą.

Siuvant iš marškininių audinių tenka atsižvelgti į langelius ir juosteles. Dauguma šių audinių tankūs, standoki, todėl gali būti prakertami.

Medvilniniai kostiuminiai audiniai Tai storesnį, tankesni ir sunkesni medvilniniai audiniai, iš kurių siuvami įvairūs švarkeliai, striukės, kelnės, sijonai, o taip pat kai kurie uniforminiai bei darbiniai drabužiai. Kartais šio tipo audinius vadina tiesiog drabužiniais. Yra nusistovėję nemažai medvilninių drabužinių audinių tipų. Tai diagonalai, ripsai, džinsiniai audiniai (denimai), moleskinai, velvetai, velvetonai (diuvetinai), medvilniniai aksomai.

Diagonalai yra tankūs medvilniniai audiniai iš karštinių verpalų, audžiami ruoželiniu arba diagonaliniu pynimais. Naudojami specdrabužiams, karinei aprangai, priklausomai nuo spalvinio apipavidalinimo gali būti naudojami ir drabužiams (kelnėms, švarkams). Gali būti grynai medvilniniai, šiuo atveju jie įmirkomi traukumą bei glamžumą mažinančiais apretais. Dalis diagonalų gaminama su PES pluošto priemaišomis, ypatingai stiprūs ir atsparūs trinčiai - su PA pluošto priemaišomis. Įmaišoma ir 2-3 % elastano.

Ripsais vadinami vidutinio storio gana tankūs audiniai iš karštinių verpalų, išausti drobiniu pynimu. Ataudų siūlai čia būna žymiai storesnį už metmenų siūlus, todėl audinio paviršiuje matomas ripsinis efektas - trumpi brūkšneliai ataudų kryptimi. Tai populiarūs audiniai, naudojami tiek buitiniams, tiek darbiniams drabužiams.

Džinsinių audinių pirminis pavadinimas yra denimai, kartais naudojamas ir dabar. Tai stori tankūs margaraščiai medvilniniai audiniai. Metmenų siūlai būna tradicinės mėlynos spalvos, o ataudų -nebalinti, natūralios pluošto spalvos. Šiuo metu spalvų gama yra žymiai platesnė, bet išlieka tradicinis natūralios pluošto spalvos siūlas. Dažniausiai audžiama metmeniniais ruoželiniais pynimais, bet gali būti panaudoti ir kitokie smulkiaraščiai pynimai. Audiniai įmirkomi specialiu standinančiu apretu. Šiuolaikiniai džinsiniai audiniai gali būti ir netradiciniai - dryžuoti, languoti, marginti. Tačiau juose vis tiek išlieka būdingiausi požymiai - nedažytas siūlas, tankumas, standumas.

Moleskinais vadinami labai tankūs sustiprinto satininio pynimo audiniai iš storų karštinių verpalų. Daugiausia naudojami specdrabužiams, nes yra lygaus paviršiaus, labai tankūs, todėl gerai apsaugo nuo dulkių.

Apie velvetus ir medvilninius aksomus (pusaksomius) jau buvo kalbama anksčiau. Švarkams, striukėms, kelnėms skiriami šių tipų audiniai būna storesnį, neretai jų paviršiuje esantis pūkas būna ilgesnis, turintis aiškiai pastebimą kryptį. Šiuo atveju reikia įsidėmėti skirtumą: jei audinio paviršiuje trumpas stačias pūkas - drabužio detalės kerpamos prieš pūko kryptį, o jei pūko kryptis aiškiai pastebima - pūko kryptimi. Į šiuos audinius įmaišoma 2-3 % elastano.

Velvetonai [diuvetinai] yra sustiprinto satininio pynimo audiniai iš storų karštinių verpalų. Vėliau audiniai šiaušiami, gerojoje pusėje suformuojamas tankus supresuotas pūkas. Ir į šiuos audinius pradedama įmaišyti 1-3 % elastano.

Didėjant medvilninių audinių populiarumui vis daugiau audžiama storų standžių grynos medvilnė audinių, atitinkančių mados kryptį. Panaudojami netradiciniai pynimai. Kartu su tradiciniais vienspalviais, languotais, dryžuotais ar melanžiniais audiniais dalis audinių marginama šiuolaikinę madą atitinkančiais raštais. Speciali apdaila mažina glamžumą, traukumą, didina formos stabilumą Naudojamos PES, PA, PAN, CV ir elastano priemaišos.

Apsiaustiniai medvilniniai audiniai Šių audinių paskirtis - apsaugoti žmogų nuo lietaus, todėl jie turi būti nelaidūs vandeniui. Iš tokių audinių populiariausi ripsai bei specialiai audžiami apsiaustiniai audiniai.

Apsiaustiniai audiniai paprastai audžiami ruoželiniais pynimais ir būna tankūs. Pastebėta, kad nuo ripsinių bei ruoželinių paviršių geriausiai nubėga vanduo. Gali būti ir tankūs drobinio pynimo audiniai. Grynai medvilninių šios paskirties audinių nedaug, daugiausia jų būna su PES priemaišomis. Apsiaustiniai audiniai įmirkomi tam tikrais chemikalais, gali būti padengiami vandeniui nelaidžiomis sintetinėmis plėvelėmis, {mirkyti specialiais chemikalais audiniai laidesni orui, tačiau per ilgesnį laiką chemikalai iš audinio išsiplauna, audinys darosi vis laidesnis vandeniui. Plėvelėmis padengti audiniai visiškai nepraleidžia vandens, bet nelaidūs orui. Be to, siuvant iš tokių audinių reikia atsižvelgti į ypač didelį prakertamumą. Šių audinių dažniausiai negalima lyginti bei valyti chemiškai.

Dekoratyviniai medvilniniai audiniai Tai baldams bei užuolaidoms skirti audiniai. Jie paprastai audžiami sudėtingais, stambiaraščiais ir sudėtingais stambiaraščiais pynimais. Dažniausiai būna margaraščiai, stambūs raštai išryškinami ir spalviniu būdu. Šiems audiniams panaudojama daug ir įvairių fasoninių siūlų. Būna grynai medvilniniai arba su PA priemaišomis.

Vilnonių audinių asortimentas

Bendra apžvalga Vilnoniai audiniai būna šukuotiniai ir gelumbiniai.

Šukuotiniai audiniai išausti iš šukuotinių verpalų. Prisiminkime, kad tai ploni ir lygūs verpalai iš plonos bei lygios vilnos. Tokių audinių paviršius lygus, audimo raštas jame ryškus. Gelumbiniai audiniai audžiami iš kočiotinių verpalų. Šie verpalai suverpti iš trumpos vilnos, kuri gali būti plona, pusplonė, pusstorė ir net stora. Todėl kočiotiniai verpalai yra pūkuoti ir audinio paviršiuje matomi pūkeliai. Dažnai gelumbiniai audiniai dar paveliami, kad pūkas būtų tankesnis, bet visiškai neužstotų audimo rašto. Dalis audinių visiškai suveliami, šiuo atveju pūkas dengia visą audinio paviršių. Kai kurie audiniai šiaušiami - šiuo atveju audinio paviršių dengia ilgas, nukreiptas į vieną pusę pūkas.

Pagal pluošto sudėtį audiniai būna grynavilniai ir pusvilnoniai. Grynavilniais dar laikomi audiniai, turintys iki 10 % cheminių pluoštų priemaišų. Dažniausiai tai būna 4-8 % PA pluošto, padidinančio audinio atsparumą susidėvėjimui. Naujausiuose audiniuose greta PA pluošto būna 1-3 % elastano. Elastano gali būti ir mišinyje tik su vilna. Pusvilnoniai audiniai vaikiškiems drabužiams, o taip pat nebrangūs sukneliniai audiniai audžiami su CV priemaišomis. Tokie audiniai minkšti, gražiai blizga, gerai krinta, o viskozės priemaišos nepablogina higieninių savybių. Populiarūs audiniai su PES. Šio pluošto priemaišos padidina atsparumą susidėvėjimui, pagerina drabužio formos stabilumą. Tačiau didesnis PES kiekis suteikia nereikalingą kietumą. PAN pluoštas savo šiluminėmis savybėmis artimiausias vilnai, audinius su juo, ypač gelumbinius, sunku atskirti nuo grynavilnių. Jie tokie pat minkšti, vilniški. Tačiau PAN priemaišos sumažina atsparumą susidėvėjimui, audinių paviršius greičiau praranda gražią išvaizdą. Pusvilnoniai audiniai su medvilne gaminami nedažnai. Vilnos ir medvilnės pluošteliai mišinyje nusidažo skirtingu intensyvumu, todėl audinio paviršiuje atsiranda nereikalingas blyškumas. Jei naudojami medvilniniai siūlai, tai paprastai jie būna metmenyse. Šiuo atveju geroji pusė veliama, ir medvilninių siūlų nesimato.Pagal paskirtį vilnonius audinius galima skirstyti į suknelinius, kostiuminius, paltinius.

Vilnoniai sukneliniai audiniai Tai patys ploniausi ir lengviausi audiniai visame vilnonių audinių asortimente. Paprastai jie būna vidutinio tankumo, todėl yra minkšti, kritus. Dauguma šios paskirties audinių audžiami iš plonų šukuotinių verpalų, jų paviršiuje ryškiai matomas audimo raštas. Klasikinių audinių, pasiekusių mūsų laikus, nėra daug. Iš tokių audinių dažniausiai pasitaiko krepai. Šie audiniai audžiami krepiniais pynimais, todėl jų paviršius smulkiai gruoblėtas. Būna grynavilniai ir pusvilnoniai. Grynavilniai krepai iš vidutinio sukrumo siūlų laikomi vienais iš gražiausių vilnonių audinių. Krepais vadinami ir audiniai iš labai plonų sukrių, dažniausiai grynavilnių siūlų. Tokie audiniai ploni, kietoki, labai kritūs. Reikia pažymėti padidintą tokių audinių traukumą bei irstamumą.

Sukneliniams audiniams priskiriami ir kašmyrai. Tai minkšti ploni grynavilniai bei pusvilnoniai ruoželinio pynimo audiniai. Šiuo metu kašmyrai daugiausiai naudojami puošnioms plonoms skaroms, skarelėms.

Nemažą vietą suknelinių audinių asortimente užima škotiški audiniai.

Vilnonių suknelinių audinių asortimente daug nuolat besikeičiančių audinių. Dalis iš jų grynavilniai, bet daugiau pusvilnonių. Audžiama įvairiais smulkiaraščiais pynimais. Gali būti naudojami ir stambiaraščiai pynimai, kartais raštas paryškinamas naudojant spalvotus siūlus. Pusvilnoniuose audiniuose naudojama nemažai viskozės, dėl to audiniai minkšti, turi gražų blizgesį. Dabar viskozę keičia liocelis. Kartais įaudžiamas blizgantis viskozinis ar poliamidinis siūlas, ryškiai išsiskiriantis matiniame vilnos fone. Paviršius paįvairinamas ir fasoniniais siūlais. Nemažai audinių būna ir su poliesterinio pluošto priemaišomis. Čia audinio standumas priklauso nuo PES pluošto kiekio. Pagal koloristinį apipavidalinimą audiniai būna lygiaspalviai, margaraščiai (daugiausia languoti ar dryžuoti), melanžiniai. Dalis audinių gali būti marginama, tačiau tokie audiniai paprastai labai paklausūs nebūna.

Nedidelę dalį vilnonių suknelinių audinių asortimento sudaro ir gelumbiniai audiniai. Tai audiniai iš plonų kočiotinių verpalų. Tokių audinių paviršius savaime pūkuotas, kartais dar paveliamas, paliekant įžiūrimą audimo raštą. Tokie audiniai storesnį, minkštesnį, šiltesni už šukuotinius. Dažniau būna grynavilniai. Pusvilnoniai gelumbiniai audiniai paprastai būna su PAN priemaišomis. Tai užtikrina geras šilumines savybes. Pagal koloristinį apipavidalinimą gelumbiniai audiniai dažniau būna margaraščiai [languoti, dryžuoti] ir melanžiniai. Siūti iš tokių audinių nesunku, tik sukerpant reikia atsižvelgti į pūko kryptį bei audinio raštą.

Iš vilnonių audinių siuvami ir vyriški marškiniai.

Vilnoniai kostiuminiai audiniai Kostiumams skirti audiniai turi gerai išlaikyti stabilią formą, nesiglamžyti, nesivelti, ilgai išsilaikyti švarūs. Jie turi būti atsparūs trinčiai, o rudens - žiemos sezonams skirti audiniai dar turi turėti ir geras šilumines savybes. Pavasario - vasaros sezonams skirti audiniai turi turėti minimalias šilumines savybes ir turi būti laidesni orui. Šiuos reikalavimus kaip tik ir atitinka vilnoniai bei pusvilnoniai audiniai.

Kostiuminiai audiniai dažniausiai audžiami iš šukuotinių verpalų, jų paviršius būna lygus, raštas ryškus. Verpalai dažniausiai būna sukrūs, patys audiniai labai tankūs. Būtent tai užtikrina lygų nesiveliantį paviršių ir stabilią formą. Dauguma šių audinių būna grynavilniai, o patys ploniausi gaminami su 1-3 % elastano. Elastano priemaišos sumažina glamžumą, didina formos stabilumą.

Labiausiai paplitę kostiuminiai audiniai yra trikotino tipo. Šie audiniai labai įvairūs spalviniai - gali būti lygiaspalviai, melanžiniai, margaraščiai. Jiems būdingi skirtingo dydžio ir ryškumo dryželiai bei langeliai. Tai priklauso nuo mados. Šiuo metu daug yra glenčeko audinių. Tai audiniai, kurių bendrame melanžiniame fone įaudžiami įvairaus dydžio langeliai.

Trikotino tipo audiniams būdingi labai įvairūs pynimai - nuo paprastų iki kombinuotų. Daugelis kombinuotų pynimų vienspalvių audinių paviršiuje sudaro languotumo ar dryžuotumo įspūdį. Trikotino audiniai būna ir pusvilnoniai - su PES, CV,.PAN pluoštais. PAN pluošto priemaišos būdingesnės storesniems, rudens - žiemos sezonams skiriamiems audiniams. PES ir CV priemaišos daugiausia pasitaiko pavasario - vasaros sezonams skirtuose audiniuose. Dabar vietoje CV pluošto naudojamas liocelis

Trikotino tipo audiniai gali būti ir gelumbiniai. Pagrindiniai požymiai išlieka tie patys, tik audiniai storesnį, minkštesnį, pūkuotesni. Pusvilnoniai gelumbiniai trikotinai dažniausiai būna su PAN pluoštu.

Kostiuminiai krepai yra grynavilniai arba pusvilnoniai audiniai iš sukrių šukuotinių verpalų drobinio, krepinių ar smulkiaraščių pynimų. Dažniausiai tai lygiaspalviai audiniai, naudojami puošnesniems vyriškiems drabužiams.

Ševiotai yra nebrangūs, dažniausiai pusvilnoniai ruoželinio pynimo audiniai. Pavadinimas kilęs nuo Didžiosios Britanijos vietovės, kur auginamos tam tikros veislės avys. Iš šių avių pusšiurkštės vilnos ir audžiami ševiotai.

Storesnį kostiumai, o ypač švarkai, siuvami iš tvidų. Tai vilnoniai margaraščiai ar melanžiniai audiniai, labai primenantys rankinio darbo šiurkštoką vilnonį audinį. Labai populiarūs Anglijoje. Į plonesnius tvidus įmaišoma 1-3 % elastano.

Vilnoniams kostiumams naudojamos flanelės yra vidutinio storio dažniausiai grynavilniai velti gana minkšti audiniai. Audinio raštas paprastai būna nežymus. Flanelėms būdingas melanžiškumas, tačiau daug būna ir marengų. Tai juodi ar tamsių spalvų audiniai, į kuriuos įmaišyta balto pluošto.

Siuvant iš kostiuminių audinių reikia atkreipti dėmesį į šių medžiagų savitumus. Dauguma audinių yra tankūs, dėl to pasunkėja formavimas DŠA būdu. Jei audinyje virš 30 % PES ar PAN, taip pat sunkiau išgauti erdvinę formą, tačiau tokie audiniai geriau laiko klostes. Kai kurie ploni trikotino audiniai ar krepai yra iš labai sukrių siūlų, todėl kietoki ir irstantys. Kuo daugiau elastano, tuo sunkesnis DŠA, gali padidėti prakertamumo galimybė. Pastebėta, kad audiniai su 2-3 % elastano DŠA metu gali nevienodai susitraukti. Todėl rekomenduojama ne tik tiksliai laikytis gamintojų pateiktų apdorojimo parametrų, bet ir juos patikrinti laboratoriniu būdu. Kuo plonesni audiniai, tuo atidžiau ir rūpestingiau tenka parinkti įdėklus.

Vilnoniai paltiniai audiniai Paltai saugo žmogų nuo šalčio, vėjo, sniego, lietaus, todėl jiems skirtiems audiniams būtinos geros šiluminės savybės, ribotas laidumas orui. Patiniai audiniai turi gerai išlaikyti formą, nesiglamžyti, nesitraukti, turi būti atsparūs susidėvėjimui, cheminiam valymui. Tradiciniai vilnoniai paltiniai audiniai šiuos reikalavimus atitinka, tačiau šiuolaikiniu požiūriu jie dažnai per sunkūs. Per sunkūs drabužiai neigiamai veikia žmogaus sveikatą bei savijautą. Todėl gamintojai stengiasi ne tik gaminti naujus lengvesnius audinius, bet ir palengvinti klasikinius.

Pagrindinę klasikinių paltinių audinių grupę sudaro drapai, flanelės, tvidai, būkle tipo audiniai, gelumbės.

Drapai yra daugiausia grynavilniai, audžiami paprastais arba sudėtingais dvipusiais bei dvisluoksniais pynimais. Sudėtingais pynimais išausti drapai turi labai geras šilumines savybes, tačiau dažnai būna per sunkūs. Todėl dvipusiais pynimais audžiami tik kai kurie vyriškiems paltams skirti drapai. Drapai moteriškiems paltams audžiami paprastais pynimais ir tik retai sudėtingais dvipusiais. Drapų paviršių dengia tankus gerai suveltas ir lygiai nukirptas pūkas, todėl šių audinių šiluminės savybės geros ir jie mažai praleidžia vėją. Drapų asortimentas paįvairinamas naudojant ėriukų, kašmyro, lamos vilną.

Flanelės savo paviršiumi labai panašios į drapus, tik kai kuriuose audinio raštas paliekamas įžiūrimas. Jos retesnės už drapus, minkštesnės, lengvesnės. Iš flanelių tipo audinių labiau rekomenduojama siūti žieminius paltus, kuriems reikalingas šiluminis įdėklas.

Tvidai jau buvo apibūdinti ankstesniame skyriuje. Paltams naudojami tvidai būna storesnį ir sunkesni už kostiuminius. Jie kartais audžiami dvigubu drobiniu pynimu - panama.

Bukle tipo audinių skiriamasis požymis yra audiniui panaudoti įvairių rūšių fasoniniai siūlai. Audinio paviršių dengia įvairios kilpelės bei mazgeliai. Bukle gali būti iš šukuotinių verpalų, tokie audiniai ploni, paviršius smulkiai gruoblėtas. Jie naudojami plonesniems paltams, kostiumėliams, švarkams. Šiuo metu gaminami bukle audiniai netankūs, minkšti, jų paviršius padengtas stambiomis pūkuotomis kilpomis.

Gelumbės yra paprasto pynimo tankūs, labai suvelti audiniai. Pūkas jų paviršiuje būna supresuotas net iki blizgesio. Audiniai už drapus kietesni, standesni, geriau išlaiko stabilią formą. Labiau naudojami uniforminiams drabužiams.

Dalis paltinių audinių yra šiaušiami, suformuojant ilgą pūką. Pūkuotumui padidinti pridedamas nedidelis kiekis moherio.

Nemažą dalį paltinių audinių sudaro dažnai besikeičiantys audiniai. Jų tarpe nemaža pusvilnonių - su PAN, CV, nedideliu kiekiu PA. Tokie audiniai audžiami labai įvairiais pynimais -smulkiaraščiais, kombinuotais, net stambiaraščiais. Populiarūs laužytais ruoželiniais pynimais išausti audiniai ("eglutės"). Šiai audinių grupei būdingi išryškinti pynimai, audinių paviršius jei ir veliamas, tai nedaug. Pagal spalvinį apipavidalinimą dažniau būna margaraščiai bei melanžiniai.

Dauguma paltinių audinių audžiama iš kočiotinių verpalų, tik vilnos kokybė būna įvairi. Iš šukuotinių verpalų audžiami tik kai kurie jau minėti bukle audiniai, o taip pat lygių paviršių audiniai, skirti vasariniams paltams. Tačiau tokie audiniai nėra populiarūs, nes mūsų klimato sąlygomis vasarinius paltus atstoja apsiaustai.

Siuvant iš paltinių audinių visų pirma reikia įvertinti audinio paviršių,- pūko ilgį ir kryptį bei audinio raštą. Nemažai kombinuotais pynimais austų audinių turi pastebimą rašto kryptį. Bukle tipo audiniai ir audiniai su fasoniniais siūlais yra jautrūs lyginimo paviršiaus spaudimui, juos galima negražiai suspausti. Tas pats pasakytina apie audinius, kurių paviršiuje yra trumpas, neturintis aiškios krypties pūkas. Nemažai šiuolaikinių audinių yra netankūs, minkšti, neužtikrinantys stabilios drabužio formos. Tokiems audiniams turi būti ypač atidžiai parenkamos įdėklinės medžiagos, užtikrinančios drabužio formą. Netankūs audiniai laidūs vėjui, todėl reikia pagalvoti ir apie vėją sulaikančias įdėklines medžiagas. Kai kurie kietesni audiniai (drapai, gelumbės) sunkiau pasiduoda DŠA.

Lininių audinių asortimentas

Dauguma lininių audinių skirti patalynei, rankšluosčiams, staltiesėms. Nemaža gaminama dekoratyvinių audinių bei vienetinių gaminių. Pastaruoju metu pasidarė madingi lininiai drabužiai, dėl to pagausėjo drabužiams skirtų lininių audinių.

Patalynei tradiciškai naudojamos drobės. Tai drobinio pynimo įvairaus pločio ir įvairaus storio audiniai. Drobės, gali būti grynai lininės ir puslininės. Puslininės drobės paprastai audžiamos su medvilniniais metmenimis. Pagal spalvinį apipavidalinimą drobės būna balintos, margaraštės, margintos ir vienspalvės. Balintos drobės pasižymi labai gražiu blizgesiu. Margaraštės drobės tradiciškai būna dryžuotos ar languotos. Jei margaraštė drobė puslininė, tai spalvoti siūlai dažniausiai būna medvilniniai. Patalynei gali būti audžiami ir smulkiaraščių kombinuotų pynimų audiniai, tiek grynai lininiai, tiek puslininiai. Puslininiai audiniai minkštesnį, pigesni.Staltiesėms naudojami nytkėliniai ir stambiaraščiai (žakardiniai) audiniai. Nytkėliniais vadinami audiniai, kuriuose derinami keli pynimai. Pvz, drobinio pynimo audinio fone raštas išaudžiamas satininiu bei atlasiniu pynimu. Dažnai pasitaiko audinio fonas išaustas atlasiniu pynimu, o raštas -satininiu. Skirtingos krypties ilgos siūlų perdangos sudaro įdomų šviesos bei blizgesio efektą. Stambiaraščiams audiniams būdingi tautiniai motyvai, bet dažnai naudojami ir geometriniai bei augaliniai raštaį. Staltiesėms skirti audiniai būna tradiciškai balti, gali būti lygiaspalviai, margaraščiai [dažniausiai dryžuoti bei languoti], marginti. Marginama daugiausiai kuponiniais piešiniais.

Lininiai rankšluostiniai audiniai būna įvairių pločių - nuo siaurų [50 cm] virtuvinių iki plačių [150 cm] maudymuisi. Pynimai būna patys įvairiausi - drobinis, įvairūs smulkiaraščiai. Brangesniems rankšluosčiams skiriami stambiaraščiai audiniai. Būna balinti, lygiaspalviai, margaraščiai, marginti. Populiarūs marginti kuponiniais piešiniais.

Lininiams dekoratyviniams dirbiniams [staltiesėms, užuolaidoms, rankšluosčiams, lovatiesėms] būdingas nebalintų ir pusiau balintų siūlų panaudojimas. Šie gaminiai paprastai audžiami įvairiais kombinuotais bei stambiaraščiais pynimais, derinant įvairaus baltumo laipsnio siūlus.

Lininiai drabužiams skirti audiniai išpopuliarėjo neseniai. Šiaip lininių audinių naudojimą drabužiams dažnai riboja jų didelis glamžumas. Pastaruoju metu naudojamos įvairios apdailos, suminkštinančios lininius audinius. Tokie lininiai audiniai geriau tinka drabužiams. Pagal spalvinį apipavidalinimą būna vienspalviai, margaraščiai, daug audinių turi natūralią pluošto spalvą arba juose derinami įvairaus baltumo laipsnio siūlai. Dalis drabužinių audinių audžiama su PES priemaišomis. Optimaliausias priemaišų kiekis yra 30-50% PES. Lininius audinius suminkština ir viskozinių siūlų priemaišos. Siekiant paįvairinti audinių asortimentą, pagerinti jų eksploatacines savybes pradedama naudoti ir 1-3 % elastano.

Lininiai audiniai sukerpant slysta ir labai atšipina sukirpimo įrengimus. Lyginant juos reikia gausiai drėkinti.

Šilkinių audinių asortimentas

Šilkinius audinius žmonija gamina ir naudoja jau daug šimtmečių. Audiniai keitėsi, tačiau iki mūsų laikų išliko dalis ir dabar gaminamų audinių tipų.

Dažniausiai naudojami šilkiniai audiniai yra krepiniai. Tai audiniai iš labai sukrių krepinio sukrumo kompleksinių šilko siūlų. Audiniai iš tokių siūlų mažiau glamžūs, turi gražų matinį šiurkštoką paviršių. Toks paviršius neleidžia drabužiui prilipti prie sudrėkusios odos, o tai svarbu, nes drabužiai iš šilkinių audinių dėvimi kai karšta. Audiniai iš krepinių siūlų labiau traukiasi, tačiau šiuolaikiniai apdailos metodai leidžia traukumą sumažinti.Dažniausiai pasitaikantys krepinių audinių tipai yra krepšifonai, krepžoržetai, krepdešinai ir krepsatinai.

Krepšifonai yra ypatingai ploni ir lengvi šilkiniai drobinio pynimo audiniai iš krepinio sukrumo siūlų. Tai patys ploniausi ir lengviausi audiniai visame audinių asortimente.

Krepžoržetai yra šiek tiek storesnį ir sunkesni už krepšifonus, taip pat audžiami drobiniu pynimu iš krepinio sukrumo siūlų.

Krepdešinai (išvertus iš prancūzų kalbos - kinietiški krepai) tai šilkiniai drobinio pynimo audiniai. Jų metmenys - nesukrūs siūlai, o ataudams naudojami krepinio sukrumo siūlai. Derinant dešiniojo ir kairiojo sukrumo krepinius siūlus gaunamas įdomus audinio paviršius.

Krepsatinai yra šilkiniai atlasinio pynimo audiniai, kurių metmenys iš nesukrių, o ataudai - iš krepinių siūlų. Viena audinio pusė yra lygi ir blizganti, o kita - su krepiniu efektu. Tai dvipusiai audiniai, gali būti naudojamos abi pusės. Blizgančios ir matinės audinio pusių derinimas drabužyje padidina modeliavimo galimybes.

Klasikiniai atlasų ir taftų tipo audiniai audžiami iš nesukrių siūlų.

Atlasai - tai atlasinio pynimo blizgantys šilkiniai audiniai.

Taftos - šilkiniai tankūs drobinio pynimo specialiai sukietinti šiugždantys audiniai.

Visų minėtų audinių koloristinis apipavidalinimas gali būti kuo įvairiausias, atitinkantis madą.

Vieni iš seniausiai audžiamų šilkinių audinių yra aksomai. Tai pūkinio pynimo audiniai, kurių ir pūkas, ir pagrindas yra iš šilkinių siūlų. Tai ypatingai puošnūs audiniai, jų pūko aukštis būna 1,3-2 mm.

Šilkinių audinių, sudarančių besikeičiančią asortimento dalį, daug nėra, nes iš viso šilko audinių dalis visame audinių asortimente labai nedidelė. Tai paaiškinama žaliavos gavimo sudėtingumu, o tuo pačiu ir brangumu. Pastaruoju metu atsirado audinių, kuriuose šilko siūlai derinami su acetatiniais. Audinius tai atpigina, jie pakankamai gražūs, bet daug ką pasakyti apie jų dėvėjimosi savybes dar sunku. Yra audinių ir su PES priemaišomis. Jie gražūs, stipresni, mažiau traukūs.

Tam tikra dalis audinių audžiama iš šilko verpalų. Šie audiniai išvaizda bei plonumu neprilygsta audiniams iš kompleksinių siūlų, tačiau yra žymiai pigesni ir išlaiko visas higienines savybes. Iš šių verpalų gali būti audžiami žymiai storesnį audiniai, jie gali būti maišomi su medvilniniais ar vilnoniais verpalais. Audiniai kartais panašūs į lininius, nes neblizga ir turi gana nelygų paviršių. Iš šių audinių siuvami kostiumai.

Siuvant iš šilkinių audinių reikia atsižvelgti į jų didelį prakertamumą. Ploni audiniai labai tąsūs, ypač įstriža kryptimi. DŠA metu reikia naudoti kuo mažiau drėgmės. Ypač sunkus aksomo lyginimas - reikia lyginti iš išvirkščiosios pusės ant specialaus šiurkštaus paviršiaus

Cheminių pluoštų audinių asortimentas

Viskoziniai audiniai Šių audinių gaminama daug ir įvairių, nes jie paklausūs. Populiarumą lemia geros šių audinių higieninės savybės, kurių trūksta kitų cheminių pluoštų audiniams.

Viskoziniai yra seniausiai gaminami cheminio pluošto audiniai, todėl jų asortimente gausu klasikinių audinių, analogiškų šilko audiniams. Vieni populiariausių viskozinių audinių yra krepžoržetai. Jie audžiami drobiniu pynimu iš viskozinių krepinio sukrumo siūlų. Lyginant su šilkiniais, jie storesnį, kietesni, tačiau gražiai krinta, higieniški, laidūs orui. Gana traukūs, todėl taikoma speciali traukumą mažinanti apdaila. Dėl didelio siūlų sukrumo nėra labai glamžūs.Analogiški krepdešinams viskoziniai audiniai kartais vadinami krepmarokenais. Išvertus iš prancūzų kalbos tai reiškia "marokietiškas krepas". Audiniai storesnį, standesni, paviršiaus efektas ryškus. Gana traukūs, todėl būtina speciali apdaila.

Gana populiarūs viskoziniai aksomai, savo išvaizda nenusileidžiantys aksomams iš šilko.

Daug gaminama poplinų. Analogiškai medvilniniams, viskoziniai poplinai audžiami drobiniu pynimu, kur paviršiaus efektas pasiekiamas naudojant pastebimai storesnius ataudų siūlus. Tačiau viskoziniai poplinai labai glamžūs, dėl to dažnai metmenims panaudojami kompleksiniai PES siūlai. Sumažėja glamžumas bei traukumas, o higieninės savybės pablogėja nežymiai.

Viskoziniai siūlai plačiai panaudojami brokatuose. Tai stambiaraščių pynimų audiniai, kuriuose gausu blizgančių metalinių siūlų. Viskoziniai siūlai naudojami kloke apdailos audiniuose. Pastaruoju metu viskoziniams audiniams dažnai atliekama kreš apdaila. Audinio paviršiuje sudaromos vertikalios raukšlės, tokie audiniai praktiškai mažai traukūs ir neglamžūs.

Viskozinių audinių asortimente daug nuolat besikeičiančių madingų audinių, tiek iš grynos viskozės, tiek su PES siūlais. PES siūlai dažniausiai būna metmenyse. Naudojami labai įvairūs pynimai, įvairus spalvinis apipavidalinimas.

Dalį asortimento sudaro audiniai iš viskozinių verpalų, buityje dažnai vadinami štapeliniais. Kai kurie iš jų panašūs į vilnonius audinius. Pasižymi nemažu traukumu bei glamžumu, dėl to atliekama speciali apdaila.

Tam tikrą dalį asortimento sudaro pamušaliniai audiniai. Daugiausia gaminama tradicinių ruoželinio pynimo audinių iš grynos viskozės. Plonesni, tačiau ne tokie atsparūs trinčiai yra audiniai iš viskozinių ir acetatinių siūlų. Dauguma pamušalinių audinių būna lygiaspalviai, tačiau populiarūs ir margaraščiai audiniai ypač su šanžan efektu. Gali būti audžiami įvairiais, net stambiaraščiais pynimais.

Siuvant iš viskozinių audinių, reikia atsižvelgti į jų slidumą, traukumą, prakertamumą. Šio pluošto audiniams būdingas dalinis prakertamumas, kuris išryškėja tik po skalbimo.

Acetatiniai audiniai Šiai grupei priklauso audiniai iš diacetatinio arba tiesiog acetatinio CA ir triacetatinio CTA pluošto. Skirtumai tarp šių pluoštų detaliai išnagrinėti skyriuje "Tekstilės pluoštai". Acetatiniai audiniai minkštumu šiek tiek primena šilko audinius. Triacetatiniai audiniai kietesni, ypač neatsparūs plėšimui. Tiek acetatiniai, tiek triacetatiniai praktiškai nesitraukia ir nesiglamžo. Jie kritus, slidūs, labai irstantys. Šiuo metu labiau populiarūs acetatiniai audiniai, nes jų higieninės savybės geresnės. Triacetatiniai, o ypač acetatiniai audiniai turi žemą lydymosi temperatūrą. Nuo didesnio spaudimo lyginant jie gali pradėti blizgėti.

Acetatiniai naudojami su šilko siūlais, su viskoziniais siūlais. Acetatinis siūlas nebūna krepinio sukrumo, nes būtų per kietas. Populiaresni moskrepiniai siūlai. Jie gaunami krepinį viskozinį siūlą susukus su nesukriu kompleksiniu acetatiniu. Audiniai iš tokių siūlų panašūs į krepinius, pakankamai neglamžūs, pakankamai higieniški. Įdomūs audiniai iš tekstūruotų acetatinių siūlų. Siūlai būna purūs, dėl stiprumo dažnai susukami su plonu PA siūlu.

Vario - amoniakiniai audiniai Šie audiniai išvaizda ir minkštumu primena šilko audinius, o savybėmis - viskozinius. Jų būna nedaug, nes šio pluošto gaminama nedaug.

Poliesteriniai audiniai Iš visų cheminių pluoštų audinių poliesterinių audinių gaminama daugiausia. Nors, lyginant su viskoziniais audiniais, jų higroskopiškumas yra mažesnis, tačiau didelė poliesterinių gaminių įvairovė sudaro galimybes bent dalinai kompensuoti šį trūkumą. PES audiniai labai įvairūs - nuo plonyčių šifonų iki kostiuminio tipo audinių, praktiškai neglamžūs ir netraukūs, atsparūs susidėvėjimui, ilgai išlaiko gražią išvaizdą.

Vieni iš ploniausių poliesterinių audinių yra šifonai. Tai ploni, lengvi, gana skaidrūs audiniai, kurie nuo analogiškų šilko audinių skiriasi skaidrumu. Jiems naudojami nedidelio sukrumo siūlai. Kai naudojami tekstūruoti PES siūlai, audiniai pasidaro labai panašūs į šilko krepšifonus. Tekstūruoti siūlai naudojami ir žoržetų tipo audiniams. Visi minėti audiniai nedidelio tankumo, tokėl mažas higroskopiškumas kompensuojamas padidintu laidumu orui.

Populiarūs ir PES audiniai, išvaizda primenantys šilko krepdešinus.

Iš PES siūlų audžiami ploni atlasai ir vidutinio storio kritus krepsatino tipo audiniai. Tai labai gražūs dvipusiai audiniai, praplečiantys modeliavimo galimybes. Blizgančio paviršiaus tankūs satininio pynimo audiniai vadinami diušesais. Jų blizgesys skiriasi nuo atlaso ar krepsatino blizgesio, nes čia yra ilgos ataudų perdangos. Populiarūs taftų tipo audiniai.

Iš tekstūruotų purių PES siūlų audžiami krepinio pynimo audiniai - krepai, išvaizda primenantys analogiškus vilnonius audinius.

Iš storų poliesterinių siūlų audžiami bukle, tvidų, trikotino tipo audiniai, panašus į analogiškus vilnonius audinius. Kai kuriems audiniams suteikiama medvilninių ar lininių audinių išvaizda.

Dalis audinių yra audžiama iš mikropluošto. Mikropluoštas - tai pluoštas, kurio kompeksinis siūlas sudarytas iš ypač plonų gijų. Audiniai iš mikropluošto brangesni, tačiau minkštesnį, lankstesni, turi geresnes higienines savybes.

Iš PES siūlų audžiama daug dažnai besikeičiančių audinių.

Poliamidiniai audiniai Šiuo metu poliamidinių audinių gaminama nedaug, nes juos pakeitė poliesteriniai audiniai. Pastaruoju metu populiariausi PA audiniai iš profilinio pluošto. Prisiminkime, kad tai pluoštas, formuojamas pro specialaus profilio filjeres. Siūlai pasižymi savotišku blizgesiu. Audiniai iš jų įdomūs, tačiau kietoki, jautrūs temperatūrai. Neteisingai skalbiant gali atsirasti lūžių. Mažas higroskopiškumas kompensuojamas padidintu laidumu orui.

Tankūs, įmirkyti cheminėmis medžiagomis ar padengti plėvelėmis PA audiniai naudojami striukėms, apsiaustams.

Drobiniu pynimu austi pamušalai yra stiprūs, atsparūs dėvėjimui.

Mišrūs ir mišriapluoščiai audiniai Mišriais vadiname audinius, išaustus iš skirtingų pluoštų siūlų. Dažniausiai pasitaiko, kad skirtingų pluoštų būna metmenys ir ataudai, bet gali būti ir kitaip, pvz., atauduose derinami skirtingų pluoštų siūlai. Šiuo metu daug audinių, kurių metmenys poliesteriniai, o ataudai viskoziniai. Tokių audinių traukumas žymiai mažesnis, negu grynų viskozinių, o higieninės savybės pakankamos. Tas pat pasakytina ir apie audinius, kurių memtmenys poliamidiniai arba acetatiniai, o ataudai viskoziniai. Tik audiniai su acetatiniais metmenimis ne tokie stiprūs bei atsparūs trinčiai.

Mišriapluoščiais vadiname audinius, išaustus iš mišrių verpalų. Derinami įvairūs pluoštai - CV ir PES; CV ir PAN; CV, PES ir PAN. Audiniai gali būti skiriami suknelėms, kelnėms, švarkams, apsiaustams. Išvaizda jie dažnai primena medvilninius bei vilnonius audinius. Savybės priklauso nuo naudotų pluoštų bei jų tarpusavio santykio. Kuo daugiau CV, tuo audinys minkštesnis, tačiau glamžesnis, traukesnis. Kuo daugiau PAN pluošto, tuo geresnės audinio šiluminės savybės. Mišriapluoščių audinių asortimente daugiausia dažnai besikeičiančių audinių, nes ieškoma naujų derinių, naudojami įvairūs specialios apdailos būdai.

Neaustinių medžiagų asortimentas

Drabužių gamybai geriausiai tinka siūtinės neaustinės medžiagos. Tai yra medžiagos, pagamintos iš siūlų, sujungtų trikotažinėmis kilpomis. Čia dažniausiai naudojami sintetiniai siūlai, -poliamidiniai, poliesteriniai. Tokios medžiagos panašios į audinius savo išvaizda ir savybėmis, o jų gamyba daug pigesnė. Naudojamos iš klodo pagamintos siūtinės neaustinės medžiagos. Klodas būna medvilninis, pusvilnonis. Tokios medžiagos tinka trumpalaikio dėvėjimo drabužiams, nes yra nedidelio stiprumo, tįsta. Chalatams, pižamoms, rankšluosčiams tinka siūtinės neaustinės medžiagos, kuriose karkasinis audinys persiūtas pūkinėmis (pliušinėmis) kilpomis. Tokios medžiagos būna medvilninės.

Drabužiams skirtos medžiagos, kaip ir audiniai, balinamos, dažomos, marginamos.Daugiausiai neaustinės medžiagos naudojamos įdėklams ir šiluminiams intarpams. Įdėklams naudojamos įvairaus storio klijuotos neaustinės medžiagos - flizelinai. Jie gali būti peltakiuoti, kad būtų stipresni ir stabilesni. Veltos, kamšytos adatomis, purios silpnai klijuotos (sinteponas) ir siūtinės (vatinas) neaustinės medžiagos tinka drabužių pašiltinimui, kai kurių vietų formos išgavimui. Smulkiau apie tai temoje " Įdėklinės medžiagos".

Trikotažinių medžiagų asortimentas

Trikotažas naudojamas aprangai, buityje, technikoje. Aprangai skirtas trikotažas skirstomas į: viršutinį ( paltai, kostiumai,suknelės, sijonai, kelnės, marškiniai); baltininį ( marškinėliai, pižamos, apatinukai, maudymosi kostiumėliai ir t.t), kojinių ir pėdkelnių; pirštinių; galvos apdangalus (kepurės, šalikai, beretės, skarelės). Buityje trikotažas naudojamas kilimams, užuolaidoms, sienų ir baldų apmušalams, staltiesėms. Techninis trikotažas naudojamas medicinoje, žvejyboje, statyboje, žemės ūkyje ir kitur.

Apranga iš trikotažo gaminama šiais būdais: reguliariu (gaminys arba jo detalės mezgamos tikslios formos); pusiaureguliariu (gaminiai mezgami kuponais, t.y. trikotažo gabalai, turintys neirstantį kraštą ir šių gabalų ilgis atitinka kerpamų detalių ilgį); kirpimo (gaminiai kerpami iš trikotažinės medžiagos, kuri gali būti plokščia kaip audinys, arba rankovės pavidalo). Gaminant drabužius reguliariu ir pusiaureguliariu būdais sukirpimo ir siuvimo procesai yra supaprastinti. Gaminant aprangą kirpimo būdu, sukirpimo ir siuvimo procesai yra analogiškai kaip ir gaminant iš audinių.Trikotažinės medžiagos pagal gamybos būdą skirstomos į skersinio mezgimo ( kulirines) ir metmeninio mezgimo. Jei kilpos trikotaže išsidėstę vienoje plokštumoje, trikotažas viengubas, jei dviejose - dvigubas. Viengubas trikotažas plonesnis, bet jam būdinga susisukti iš medžiagos kraštų ir galų. Tai apsunkina sukirpimo ir siuvimo procesus. Dvigubas trikotažas stabilesnis, nesisuka, bet yra storesnis.

Skersinio mezgimo medžiagos mezgamos šiais pynimais:

• Lygiuoju skersiniu. Tokios medžiagos geroji ir išvirkščioj i pusės yra skirtingos, bet siuviniuose galima naudoti abi puses. Šiuo pynimu megztos medžiagos yra ploniausios. Pagrindinis technologinis šios medžiagos trūkumas - susisukimas iš kraštų, nes jis apsunkina sukirpimo ir siuvimo procesus.

• Lastikiniu. Tai yra dvigubos medžiagos, nesisukančios iš kraštų ir pasižyminčios labai geru tampumu. Geros ir išvirkčios kilpos šioje medžiagoje sudaro atskirus stulpelius. Medžiaga labai tinka prigludusių drabužių gamybai. Lastikinės medžiagos dėl gero tamprumo dažnai naudojamos apkantavimui, detalėms, kurios turi būti gerai prigludusios.

• Interlokiniu. Tai yra dvigubos medžiagos, kurių abiejose pusėse matosi tik gerosios kilpos. Šios medžiagos yra labai tamprios ir gerai išlaiko drabužių formą. Naudojamos viršutiniams, apatiniams, sportiniams drabužiams, maudymosi kostiumams.

• Juostuotais pynimais. Dažniau naudojamos medžiagos su horizontaliomis juostelėmis. Kai juostelės sudarytos sraigtinės linijos principu, jos yra šiek tiek įstrižos ir tai sudaro rašto derinimo problemų. Paprastai tokios juostelės būna siauros ir įstrižumas beveik nepastebimas. Plačios juostos sudaromos žiedo principu ir problemų rašto derinimui nesukelia. Vertikalios juostelės tokiose medžiagos sutinkamos retai.

• Kiauraraščiais pynimais (ažūriniu, ananasiniu, padidintomis kilpomis). Tokių medžiagų sandaroje yra skylučių, kurios pagerina oro laidumą ir sudaro tam tikrą raštą. Šių medžiagų šiluminės savybės blogesnės.

• Pūkiniais - kilpiniais. Šių medžiagų paviršius sudarytas iš pailgintų kilpų dalių. Jei pailgintos kilpų dalys perkerpamos ir išpluoštinamos, gaunamas pūkinis paviršius. Dirbtiniai kailiai taip pat mezgami pūkiniu pynimu. Tik čia pūką sudaro į trikotažinį pagrindą įmegzti pluoštai. Sukerpant šias medžiagas reikėtų žiūrėti pūko krypties.

• Šiaušiamais. Tokių medžiagų išvirkčioje pusėje yra siūlų tąsos, kurios apdailoje pašiaušiamos. Šiauštas trikotažas yra šiltesnis.

• Ataudiniais. Šių medžiagų sudėtyje yra ataudinių siūlų, kurie riboja trikotažo tąsumą. Tokios medžiagos vadinamos netąsiomis ir yra panašios į audinius. Jei ataudiniai siūlai yra tampūs ( pvz., elatomeriniai arba elastodieniniai), gaunamos labai tampios medžiagos, kurios naudojamos labai prigludusiems gaminiams.

• Žakardinias. Šiose medžiagose sudaromas spalvotas arba reljefinis piešinys. Medžiagos būna viengubos ir dvigubos, vienpusės ir dvipusės. Dvipusėse žakardinėse medžiagose piešinys sudaromas iš abiejų medžiagos pusių.

• Presinias. Šių medžiagų sandaroje panaudojamos sudėtinės presinės kilpos, kurios gali sudaryti reljefo, ažūro, šešėlinius efektus. Šios medžiagos būna viengubos ir dvigubos.

• Kombinuotais. Šiose medžiagose derinami įvairūs trikotažo elementai arba paprasti pynimai. Sudaromos pageidaujamų savybių ir išvaizdos medžiagos. Taip gaunamos įvairios madingų audinių imitacijos: krepo, velveto, džinso, pike, šifono ir kt.

Metmeninėse medžiagos paprastai derinami du arba daugiau pynimų. Šios medžiagos mezgamos:

• Lygios. Jose derinami du ar daugiau nesudėtingų metmeninių pynimų. Dažniausiai tai yra viengubos medžiagos, kurių gerojoje pusėje yra tik kilpos, o išvirkščiojoje - įstrižos trumpos siūlų tąsos. Tokių medžiagų abi pusės gali būti naudojamos gaminiuose.

• Kiauraraštės. Jų sandaroje yra skylučių, kurios gali sudaryti raštą. Kiaurarščiai pynimai naudojami mezgant tiulį, tinklinį pamušalą.

• Juostuotos. Metmeninėms medžiagoms būdingos vertikalios juostelės. Jos būna paprastos vertikalios ir zigzaginės.

• Žakardinės. Šiose medžiagose sudaromas nesudėtingas geometrinis spalvotas raštas.

• Kombinuotos. Šiose medžiagose derinami įvairūs metmeninių pynimų elementai ir sudaromi norimi rašto efektai, gaunamos pageidaujamos medžiagų savybės. Taip sudaromi medžiagoje "voleliai", mezgamas gipiūras, mezginiai ir kt.

Trikotažinių medžiagų pluošto sudėtis įvairi, - grynapluoštė ir negrynapluoštė. Negrynapuoštėse medžiagose gali būti naudojami mišriapluoščiai siūlai ( pvz., pusvilnė iš 50 % vilnos ir 50 % akrilo), gretinami skirtingų pluošto sudėčių siūlai, dalis kilpų mezgama iš kitos pluošto sudėties siūlų. Įvairūs pluoštai naudojami dėl kelių priežasčių: estetiniams sprendimams ar įvairiems efektams gauti; higieninių, šiluminių ir kitų savybių pagerinimui. Trikotažinių medžiagų gamyboje naudojami šie pluoštai: medvilnė, linai (nedideliais kiekiais), vilna, šilkas (labai retais atvejais), viskozė, acetatiniai, poliamidiniai, poliesteriniai, akriliniai, chloringieji ( nedideliais kiekiais), elastomeriniai ir elastodieniniai, metaliniai. Trikotažinėms medžiagoms naudojami verpalai ir siūlai yra mažesnio sukrumo, lygesni, nors naudojami ir fasoniniai. Cheminių pluoštų siūlai naudojami tekstūruoti, putlinti, profiliuoti.

Trikotažinės medžiagos gali būti vienspalvės, margaraštės, margintos, melanžinės. Medžiagos būna lygios, su reljefiniu paviršiumi, kiauraraštės, su pūkiniu paviršiumi, su pamušalinėmis tąsomis. Trikotažinėms medžiagoms taikomos ir specialiosios apdailos,- plisavimas, spaudimas, flokiravimas ir kt.

Trikotažinių medžiagų higieninės ir šiluminės savybės priklauso nuo sezoniškumo, tiesioginio kontakto su oda, drabužių paskirties.

Trikotažinių medžiagų sukirpimo ir siuvimo procesai turi savitumų. Sukerpant iš tampių medžiagų reikia įvertinti numatomą medžiagos išsitempimą ir koreguoti ( sumažinti) lekalų plotį. Drabužių siūlės turi būti tampios kaip ir trikotažinė medžiaga. Parenkant drėgminio - šiluminio apdorojimo režimus reikia įvertinti ne tik pluošto sudėtį, bet ir medžiagos sandaros ypatumus, reljefiškumą, tąsumą. Trikotažinės medžiagos gana dažnai tik garinamos arba lyginamos naudojant nedidelį slėgį.

Kailiai

Naturalūs kailiai
Tai išdirbti gyvūnų kailiai. Kailiai būna:

1. Brangiakailių arba švelniakailių žvėrelių, medžiojamų arba auginamų žvėrininkystės
ūkiuose (sabalų, audinių, lapių, kiaunių, voverių, šermuonėlių ir kitų).
2. Naminių gyvūnų (avių, ožkų, triušių, veršelių, šunų, kačių).
3. Vandens gyvūnų (ūdrų, bebrų, kotikų, ruonių, nutrijų, ondatrų ir kitų).
4. Paukščių (didžiųjų kormoranų, ledinių narų).Kailiai būna skirtingos išvaizdos, skirtingų savybių, skirtingo atsparumo susidėvėjimui. Visų pirma tai priklauso nuo gyvūno rūšies, tačiau ir tos pačio rūšies gyvūnų kailiai būna nevienodi. Tai priklauso nuo gyvenamos vietos, amžiaus, lyties. Kuo šiauriau gyvena gyvūnas, tuo jo kailis gražesnis, tankesnis, gražesnių atspalvių. Daugumos gyvūnų, išskyrus kai kuriuos naminius, vertingi tik subrendusių gyvūnų kailiai. Patinėlių kailiai būna didesni ir gražesni už patelių. Žiemą žvėrelių kailiai būna vertingesni, negu vasarą. Šėrimosi laikotarpiu kailiai būna nekokybiški. Kiekvienas kailis susideda iš plaukų ir odos, kurioje tie plaukai įsitvirtinę. Kailio savybės ir vertė priklauso tiek nuo plaukų, tiek nuo odos savybių. Plaukų dangą sudaro švelnūs ir minkšti pūkiniai plaukai, akuotai ir kryptiniai plaukai. Šie plaukai panašūs į akuotus, tačiau storesnį ir ilgesni. Kryptiniai plaukai suteikia kailiui kryptį, saugo pūkinius plaukus nuo mechaninių poveikių. Svarbiausios plaukų savybės yra ilgis, tankumas, minkštumas, spalva, blizgesys, tamprumas. Pagal plaukų ilgį kailiai būna:

1. ilgaplaukiai (sabalai, lapės, audinės);
2. vidutinio ilgio (triušiai, avys, ožkos);
3. trumpaplaukiai (kurmis).

Daugelio gyvūnų plaukų ilgis įvairiose kūno vietose būna nevienodas.

Plaukų tankumas yra labai svarbi savybė, nuo tankumo bei plaukų ilgio priklauso šiluminės kailio savybės. Plaukų tankumas matuojamas plaukų skaičiumi ploto vienete. Tankiausi plaukai yra ūdros, bebro, šiaurinės lapės,- daugiau kaip 20.000 plaukų 1 cm2. Tankūs sabalo, triušio, ondatros kailiai - nuo 12.000 iki 20.000 plaukų 1 cm2. Vasarinių kailių tankumas būna žymiai mažesnis. Daugelio gyvūnų kailio tankumas atskirose vietose nevienodas. Tokie kailiai sukarpomi į dalis, o po to susiuvami pagal plaukų ilgį bei tankumą.

Kailio minkštumas vertinamas organoleptiniu būdu. Švelnesni ir minkštesnį kailio plaukai vertinami labiau. Išimtis čia karakulinių avių kailiai, kurių plaukai turi būti atitinkamo kietumo, kad kailio paviršius būtų gražiai garbanotas. Tačiau minkšti ir švelnūs kailio plaukai neturi susivelti.

Labiau vertinami gražių natūralių spalvų kailiai. Reikia žinoti, kad balti kailiai nuo šviesos ir atmosferos poveikio ilgainiui gelsta, o dauguma šviesių kailių ruduoja. Nelabai gražių natūralių spalvų kailiai iš karto dažomi. Visi natūralios juodos spalvos kailiai pajuodinami.

Kailių tamprumas - tai plaukų savybė atstatyti pirmykštę formą. Nuo tamprumo priklauso plaukų purumas, o tuo pačiu ir išvaizda.

Odos savybės taip pat lemia kailio kokybę. Svarbiausios iš jų yra storis, stiprumas, plastiškumas ir minkštumas.

Odos storis priklauso ir nuo gyvūno rūšies, ir nuo išdirbimo. Ploniausia oda voverių, šiaurinių lapių, storiausia - avių, ūdrų. Nuo odos storio priklauso kailio ir kailinio drabužio masė. Odos storis būna 0,2-1,6 mm.

Odos stiprumas priklauso nuo gyvūno rūšies, nuo odos storio bei išdirbimo. Silpnesnės odos -lapių, voverių - iš karto paklijuojamos audiniu.

Odos plastiškumu suprantame odos sugebėjimą temptis įvairiomis kryptimis ir išlaikyti jai suteiktą formą. Geriausiai tempiasi minkštos, gerai išdirbtos, pakankamą kiekį riebalų turinčios odos.

Nuo odos minkštumo priklauso gaminio kritumas ir išvaizda.

Vienas iš svarbiausių kailių kokybės rodiklių yra kailio plaukų ir odos tarpusavio ryšys. Tai priklauso nuo gyvūno rūšies ir nuo kailio išdirbimo. Kuo geriau išdirbant užkonservuojama oda, tuo ilgiau kailio plaukai neslenka.

Kailių asortimentas
Iš švelniakailių žvėrelių kailių vertingiausiu laikomas sabalo kailis. Šis kailis ilgaplaukis, švelnus, purus, blizgantis. Kailiukų dydis siekia iki 8 dm . Sabalai ir medžiojami, ir auginami žvėrininkystės ūkiuose. Laukinio sabalo kailį galima atskirti pagal ant kaklo esančią šviesią dėmę. Natūrali sabalų spalva būna nuo šviesiai rusvos iki tamsios, beveik juodos. Labiausiai vertinami juodi barguzino sabalai, gyvenantys Baikalo pakrantėse.

Kiaunės yra medžiojamos. Skiriamos miškinės ir akmeninės kiaunės. Miškinė kiaunė didesnė, jos kailio plaukai ilgesni. Natūrali kiaunių spalva būna nuo šviesiai rusvos iki tamsiai rusvos. Akmeninės kiaunės kailis šviesesnis.

Vertingi yra audinių kailiai. Audinių yra laukinių, kurios medžiojamos, tačiau daugiausiai audinių kailių gaunama iš žvėrininkystės ūkiuose išaugintų žvėrelių. Laukinių audinių spalva būna nuo šviesiai rusvos iki tamsiai rudos. Tamsus kailis vertinamas labiau. Auginamos audinės būna įvairesnių spalvų, daugelis spalvų turi specialius pavadinimus. Išaugintų žvėrelių kailiukai būna didesni.

Šermuonėlių kailis yra retas. Tai nedideli balti žvėreliai, turintys juodą uodegos galiuką. Kailis dekoratyvus.

Lapių yra daug atmainų: 1) Laukinė rudoji lapė gyvena daugelyje vietovių. Nuo gyvenamosios vietos priklauso žvėrelio kailio spalva, dydis, plaukų ilgis bei tankumas. Kuo arčiau į pietus, tuo kailio spalva ryškesnė, tačiau kailio plaukas trumpesnis, retesnis, šiurkštesnis. Negražių natūralių atspalvių lapių kailiai dažomi juodai, odoje įtaisomi balti akuotai. Taip gaunama sidabrinių lapių kailio imitacija. 2) Sidabrinių lapių kailis juodas su baltais akuotais. Kuo baltų akuotų daugiau, tuo kailis labiau vertinamas. Šios lapės auginamos žvėrininkystės ūkiuose, laukinių jų nebūna. 3) Šiaurinės arba poliarinės lapės gyvenamasis arealas labai didelis. Arktyje gyvenančių lapių kailis visiškai baltas. Kuo toliau į pietus, tuo šių lapių kailis tamsėja. Šiaurinės lapės auginamos žvėrininkystės ūkiuose, jos gerai prisitaiko prie gyvenimo nelaisvėje. Auginamų lapių kailių atspalviai būna įvairesni.

Voverių kailis minkštas, neilgo plauko, natūrali jų spalva būna nuo pilkos iki tamsiai rudos. Labiau vertinamas Sibiro voverių kailis. Kailiukai nedideli.

Avikailiai yra suaugusių avių kailiai. Kailio plaukų ilgis, tankumas ir švelnumas priklauso nuo avių veislės, o taip pat nuo išdirbimo. Paprastai išdirbti avikailiai neblizga, jų plaukai šiurkštoki. Taip vadinamų ypatingo išdirbimo avikailių plaukai žymiai švelnesni, pasižymi gražiu blizgesiu, tokie avikailiai žymiai atsparesni susidėvėjimui. Dauguma avikailių kerpami, todėl kailio plaukai būna vienodo ilgio. Avikailiai dažnai dažomi, populiarus trafaretinis dažymo būdas. Taip nudažyti avikailiai imituoja tigrų, leopardų, kitų plėšrūnų kailius. Avikailiai nebrangūs, atsparūs susidėvėjimui, tačiau jų oda stora, todėl kailis turi būti labai gerai išdirbtas.

Iš avikailių vertingiausi yra karakuliai. Tai vienos - trijų dienų amžiaus karakulinių avių ėriukų kailiai. Kailiuko vertė priklauso nuo veislės grynumo, garbanotumo formų, blizgesio, odos minkštumo. Pagal spalvą daugiausiai būna juodų ir įvairių pilkų atspalvių karakulių, retesni rudų spalvų kailiai, gana reti balti bei švelniai rožiniai. Įvairios garbanotumo formos ir retesni atspalviai turi specialius pavadinimus.

Karakulča vadinami prieš laiką gimusių karakulinių avių ėriukų kailiai. Tai labai įdomios išvaizdos, muariško blizgesio, gana trumpo plauko kailiukai. Brangesni už karakulį, tačiau mažiau atsparūs susidėvėjimui, blogesnių šiluminių savybių.

Į karakulį panašūs kai kurių veislių šiurkščiavilnių avių ėriukų kailiai, turintys specialius pavadinimus, tačiau dažniau vadinami netikru karakuliu. Tokių kailiukų plaukai švelnesni už karakulio, garbanotumas ne toks ryškus. Būna juodi, pilki, rečiau balti.

Ožiukų kailiai yra ne vyresnių kaip vieno mėnesio gyvūnų kailiai. Kailio plaukai minkšti, blizgantys, tiesūs arba banguoti, apie 4 cm ilgio. Natūrali šių kailių spalva yra įvairių atspalvių pilka. Ožiukų kailiai dažniausiai dažomi juodai.

Triušių kailių naudojama daug ir įvairių. Jie būna natūralių spalvų, dažyti, kirpti. Triušių kailiai dažnai naudojami sabalų, audinių ir kitų bangių kailių imitacijoms. Šiais atvejais gaminių iš tokių kailių etiketėse užrašoma audinė - triušis, sabalas - triušis. Imitacijoms naudojami brangesni išdirbinio būdai, todėl tokie kailiai dažnai būna atsparesni susidėvėjimui negu paprasti triušių kailiai.

Dar naudojami veršelių, kumeliukų, šiaurės elniukų kailiai.

Ūdros kailis vidutinio ilgio, tankus, blizgantis. Pasižymi ypatingu atsparumu susidėvėjimui.

Bebro kailis vidutinio ilgio, pasižymintis ilgais prigludusiais blizgančiais akuotais.

Nutrijos daugiausiai auginamos žvėrininkystės ūkiuose, jų kailis susideda iš gana minkštų plaukų, tarp kurių nemažai ilgų blizgančių akuotų. Būna įvairių atspalvių. Nutrijų kailiai gali būti natūralūs, kirpti arba su išpešiotais akuotais.

Ondatrų kailis tankus, vidutinio ilgio plaukai, pastebimi ilgi blizgantys vertikalūs akuotai. Natūrali spalva būna nuo pilkšvai rusvos iki negražių atspalvių rudos. Ondatrų kailiai dažnai dažomi juodai arba tamsiai rudai.

Naudojami balti jaunų ruoniukų kailiai. Baikalo ruonio [nerpos] kailiai naudojami tik suaugusių gyvūnų. Kailis susideda beveik tik iš vidutinio ilgio prigludusių blizgančių akuotų. Natūrali spalva - visų atspalvių rusva, dažnai kailis dažomas juodai.

Jūros kotikų kailiai reti, nes šie gyvūnai saugomi. Vertingiausi yra trejų metų patinėlių kailiai. Kailio plaukai švelnūs, tankūs, šilkiški, aiškiai išsiskiria tankūs blizgantys juodi su žile akuotai.

Dar retesni yra kitų jūros gyvūnų - kalanų kailiai.

Paukščių odelės pramoniniu būdu neišdirbamos.

Kailinių pusfabrikačių kokybės vertinimas Kailiniais pusfabrikačiais vadiname paruoštas kailines detales - apykakles, rankogalius, apvadus, o taip pat didelių detalių sukirpimui susiūtas kailines plokštes. Vertinant šių gaminių kokybę, reikia atsižvelgti į šiuos kokybės rodiklius:

1. Kailyje neturi būti jokių susivėlusių ar išplikusių vietų.
2. Kailio plaukai neturi būti per daug suriebinti.
3. Nudažymas turi būti lygus ir neteplus.
4. Kirpto kailio visi plaukai turi būti vienodo ilgio.
5. Pasitaikančios skylės bei įplėšimai turi būti gerai užtaisyti iš išvirkščiosios pusės.
6. Kailinėje plokštėje visų dalių plaukų ilgis turi būti vienodas, o plaukų kryptis ir spalvos - suderintos.
5. Oda turi būti minkšta, tąsi.

Dirbtiniai kailiai
Dirbtiniais kailiais vadiname tekstilės gaminius, išvaizda dažniausiai primenančius natūralų kailį. Tačiau, priklausomai nuo mados, šiems gaminiams gali būti suteikta orginali išvaizda, visai neprimenanti natūralaus kailio. Lyginant su natūraliais, dirbtiniai kailiai pigesni, lengvesni, laidesni orui, tačiau šiluminėmis savybėmis neprilygsta natūraliems. Be to, dauguma dirbtinių kailių greičiau praranda paviršiaus išvaizdą bei formą.

Dirbtinius kailius sudaro pagrindas ir plaukai. Pagrindui naudojami medvilniniai, poliesteriniai ir akriliniai siūlai, plaukai būna iš viskozės, poliesterio, akrilo, kartais chloringojo pluoštų.

Pagal gamybos būdą dirbtiniai kailiai būna: 1) austi; 2) trikotažiniai; 3) klijuoti; 4) neaustiniai.

Austi kailiai audžiami sudėtingais pūkiniais pynimais. Plaukų sudarymui skirti siūlai dažnai būna iš vienos rūšies pluošto. Tačiau paklausūs ir sudėtingesnių sandarų kailiai, kai plaukams naudojami skirtingų pluoštų, skirtingų storių, skirtingų spalvų siūlai. Pvz, panaudojus tiesius blizgančius poliamidinius siūlus, galima gauti kailio akuotų išvaizdą. Panaudojus įvairius apdailos būdus, austiniai kailiai būna labai panašūs į natūralius.

Trikotažiniai kailiai mezgami lygiuoju skersiniu pynimu, atskirai paduodant iš trumpo pluošto suformuotą šukuotą sluoksną. Mezgimo adatos užgriebia sluoksną, išpeša iš jos kuokštelį pluošto ir įmezga jį į pagrindą. Toliau išvirkščioji kailio pusė padengiama lateksu ir kailis nukreipiamas džiovinimui į termokamerą. Svarbu, kad kailio pagrindas būtų iš susitraukiančio pluošto -medvilnės, specialiai paruošto akrilinio, chloringojo. Pagrindo kilpos susitraukdamos stipriau suspaudžia pluoštą. Toliau plaukas kerpant sulyginamas, atliekama kita apdaila. Trikotažiniai kailiai gali būti mezgami ir pūkiniais pynimais. Pagal koloristinį apipavidalinimą trikotažiniai kailiai būna lygiaspalviai, marginti, žakardiniai. Plaukas gali būti lygaus ir fasoninio kirpimo, spaustas. Lyginant su austais, trikotažiniai kailiai lengvesni, geriau krinta, tačiau gaminiai iš jų greičiau praranda formą. Nemažai šių kailių gaminami šiluminiams įdėklams. Tokie kailiai būna lengvesni, retesni, trumpesnio plauko. Kai kurie įdėklams skirti kailiai iš pagrindo pusės padengiami laidumą vėjui sumažinančiomis plėvelėmis.

Klijuoti kailiai gaminami prie audinio priklijuojant atskirai paruoštą juostelę. Juostelė gaminama į sukamus siūlus įsukant siūlų ar poliamidinio bei poliesterinio pluošto atkarpas. Toliau juostelė pagal numatytą raštą išrangoma ant audinio, nepaliekant jokių tarpu. Šiuo būdu gaunami į karakulį panašūs dirbtiniai kailiai. Jie pakankamai gražūs, atsparūs susidėvėjimui, tačiau sunkoki.

Neaustiniai kailiai gaminami prasiuvant lygiagretėmis siūlėmis karkasinį audinį arba trikotažinę medžiagą. Gerojoje medžiagos pusėje sudaromos kilpos, kurios vėliau perpjaunamos, sudarant iš jų pūką. Pūkui dažniausiai naudojamas akrilinis pluoštas arba jo mišinys su vilna. Neaustiniai kailiai dažniau naudojami šiluminiams įdėklams, ypač siuvant vaikiškus drabužius.

Kompozicinės medžiagos

Kompozicinėmis vadinamos medžiagos, gautos sujungus kelis įvairių medžiagų sluoksnius. Literatūroje galima rasti ir senesnių šių medžiagų pavadinimų - dubliuotos, kompleksinės. Medžiagos jungiamos šiais būdais: 1) lydymo; 2) susiuvimo; 3) klijavimo.

Jungiant lydymo būdu, medžiagos sudėtyje būtinai turi būti porolono arba kokios nors kitos medžiagos, turinčios žemą lydymosi temperatūrą. Porolono viena pusė įkaitinama taip, kad pasidaro lipni ir prilimpa prie dubliuojamo audinio ar trikotažinės medžiagos. Pagal norimą raštą sulydomos ir sintetinės medžiagos - dažniausiai poliamidinis ar poliesterinis audinys su sintetiniu vatalinu.Šiuo metu daugiausia naudojamas susiuvimo būdas – medžiagos pagal norimą raštą supeltakiuojamos specialiomis mašinomis. Taip jungiamas pamušalas su sintetiniu vatalinu, striukėms skirtos medžiagos su pamušalu ir vatalinu ir kitos.

Jungiant medžiagas klijavimo būdu, jų paviršius iš anksto padengiamas ištisine klijų plėvele, klijų juostelėmis bei taškais. Ištisinė klijų plėvelė suklijuoja stipriau, tačiau susidaręs klijų sluoksnis mažina laidumą orui. Šiuo būdu gaminamoms medžiagoms dažnai naudojami dirbtiniai kailiai. Kartais toks kailis suklijuojamas su dirbtine oda arba tiesiog padengiamas polimerine medžiaga.

Kompozicinės medžiagos lengvos, šiltos, tačiau storokos, ypač jei panaudotas dirbtinis kailis. Medžiagų storis riboja modeliavimo galimybes. Klijuotų kompozicinių medžiagų paprastai nevalo chemiškai. Tačiau dėl savo lengvumo ir gerų šiluminių savybių šios medžiagos populiarios. Ypač jos rekomenduojamos vaikiškiems drabužiams.

Įdėklinės medžiagos

Įdėklinės medžiagos skiriamos:

1. Suteikti drabužiams norimą formą ir išlaikyti ją stabilią drabužių dėvėjimo metu;
2. Apsaugoti atskiras drabužio vietas nuo išsitampymo;
3. Pagerinti drabužio šilumines savybes.Įdėklų buvimas jau savaime sumažina drabužių laidumą orui, tuo pačiu pagerindamas šilumines savybes.

Dauguma dabar naudojamų įdėklinių medžiagų padengtos klijais. Klijai dažniausiai būna poliamidiniai (PA). Padengiama taškais. Nuo klijų kiekio priklauso suklijavimo stabilumas, todėl įdėklines medžiagas gaminančios firmos kaip vieną iš medžiagos kokybės rodiklių nurodo klijų taškų kiekį l cm2. Taškinis padengimas užtikrina drabužio laidumą orui, nes nesudaro ištisinės klijų plėvelės. Poliamidiniai klijai gerai įsiskverbia į audinį, klijavimui nereikia labai aukštos temperatūros, klijai atsparūs cheminiam valymui. Klijais padengiama: 1) neaustinės klijuotinės medžiagos; 2) neaustinės siūtinės medžiagos; 3) audiniai; 4) trikotažinės medžiagos.

Neaustinės klijuotinės medžiagos vadinamos flizelinais. Stipresni ir patvaresni yra flizelinai, pagaminti kombinuotu būdu - klijuotiniu ir siūtiniu. Flizelinai labai įvairūs savo storiu ir net pluošto sudėtimi. Šių medžiagų gamybai naudojama poliesterinis, akrilinis pluoštai, viskozė, medvilnė. Galimi ir minėtų pluoštų mišiniai.

Neaustinės siūtinės medžiagos - tai iš poliesterinių siūlų pagamintos medžiagos. Jų gamyba paprastesnė, negu audinių, todėl šios medžiagos pigesnės. Didele įvairove nepasižymi.

Klijais padengiami įvairaus storio medvilniniai, viskoziniai ar poliesteriniai audiniai. Gali būti ir mišrūs. Kai kurie audiniai pašiaušiami, kad klijai neprasiskverbtų į klijuojamų medžiagų paviršių.

Trikotažinės klijuojamos medžiagos, gautos padengiant klijai ploną poliesterinį trikotažą, dažniau naudojamos siuvant drabužius iš trikotažo. Tačiau jomis gali būti paklijuojami ir audiniai -šiuo atveju detalės būna minkštesnės ir lankstesnės. Kilpinė trikotažo sandara geriau apsaugo nuo klijų prasiskverbimo ant klijuojamos medžiagos paviršiaus.

Marškiniams naudojami įdėklai padengiami polietileniniais klijais, nes šie klijai atspariausi skalbimui.

Kai kurios firmos siūlo specialius klijuojamus įdėklus odiniams bei kailiniams gaminiams. Šie įdėklai padengti klijais, turinčiais ypatingai žemą lydymosi temperatūrą. Tokį įdėklą nesudėtinga priklijuoti kailio ar odos išvirkščiojoje pusėje.

Klijavimo temperatūra, laikas ir slėgis parenkama priklausomai nuo klijų dangos, pagrindo medžiagos, drabužio medžiagos. Paprastai įdėklus gaminanti firma, pateikdama produkcijos katalogus, pateikia ir rekomenduojamus klijavimo režimus. Labai svarbu laikytis gamintojo rekomenduojamų parametrų. Dažnai firmos nurodo ir medžiagas, kurioms naudotini įdėklai. Naudojant kitokias medžiagas būtina atlikti išankstinius bandymus.

Be klijuojamų, marškiniams bei atitinkamų modelių palaidinukėms naudojami cheminiu būdu sustandinti austi medvilniniai įdėklai.

Drabužių gamyboje dar naudojamos ir šios įdėklinės medžiagos:

1. Įvairaus pločio austos bei flizelino juostelės, padengtos klijais. Šios juostelės skiriamos atskirų drabužio vietų stabilumui padidinti.

2. Klijais nepadengtos austos, neaustinės, trikotažinės įvairaus pločio juostelės, prisiuvamos atskirų drabužio vietų stabilumui padidinti.

3. Klijų voratinklis - lengva permatoma juostelė, pagaminta iš poliamidinių pluoštų, turinčių žemą lydymosi temperatūrą. Skirtas drabužio detalių vidiniam suklijavimui.

4. Klijų tinklelis - tinklelio pavidalo juostelė iš poliamidinės dervos. Naudojama drabužio detalių vidiniam suklijavimui.

5. Ašutinė -medvilninis ar medvilnės su poliesteriu audinys, kurio atauduose yra ašutų. Ši medžiaga gerai užtikrina drabužio formos stabilumą, naudojama siuvant vyriškus drabužius.

6. Filcas - neaustinė kamšytinė vilnonė ar pusvilnonė medžiaga, naudojama vyriškų drabužių apatinėms apykaklėms.

Tam tikra dalis įdėklinių medžiagų skiriama drabužių pašiltinimui. Šios paskirties medžiagas priimta vadinti vatalinais. Vatalinai būna: 1) trikotažiniai; 2) neaustiniai siūtiniai; 3) neaustiniai kamšytiniai; 4) austiniai; 5) velti.

Trikotažinis vatalinas gaminamas pašiaušiant specialiai numegztą metmeninę medžiagą. Būna grynavilnis ir pusvilnonis.

Neaustiniai siūtiniai vatalinai gaminami pluošto klodą prasiuvant trikotažinėmis siūlėmis. Būna pusvilnoniai ir sintetiniai. Pusvilnonio vatalino gamybai paprastai naudojama antrinė vilna, gauta supluoštinant vilnonių medžiagų atliekas. Geriau, kai pluošto klodas susiuvamas kartu su marlės sluoksniu. Sintetiniai siūtiniai vatalinai gaminami prasiuvant sintetinio, dažniausiai poliesterinio, pluošto klodą. Siūtiniai medvilniniai vatalinai naudojami baldams.

Neaustiniai kamšytiniai vatalinai būna vilnoniai ir sintetiniai. Vilnoniai ir dalis sintetinių gaminami prakamšant pluoštą pro karkasinį audinį. Šie vatalinai sutvirtinami su drabužio pamušalu. Neaustiniai kamšytiniai vatalinai, buityje vadinami sinteponais, gaminami lengvai sukamšius sintetinio pluošto klodą. Naudojamas poliesterinis pluoštas, storesnį klodai kartais pastiprinami nedideliu kiekiu klijų. Iš vienos arba ir iš abiejų tokio vatalino pusių padedamas sluoksnis flizelino. Tai daroma tam, kad gana aštrūs pluošteliai mažiau išlįstų pro pamušalą ar viršaus medžiagą. Sinteponas lengvas, purus, turi geras šilumines savybes, tik jį būtina sustiprinti supeltakiuojant su pamušalu ar drabužio viršaus medžiaga. Sintetinių vatalinų nerekomenduojama naudoti siuvant iš vilnonių audinių.

Gaminami reti ploni grynavilniai ar pusvilnoniai ruoželinio pynimo audiniai, pašiaušti iš vienos ar abiejų pusių. Tokie vatalinai rekomenduojami siuvant kailinius gaminius.

Velti vatalinai gali būti gaminami tik iš vilnos. Jie labai lengvi, šilti, juos būtina sujungti su pamušalu.

Įdėklinėms medžiagoms priklauso ir specialiai audžiami audiniai kišenėms. Tai ploni tankūs stiprūs audiniai, dažniausiai medvilniniai ar iš medvilnės su poliesteriu. Kišenėms naudojamas stiprus poliamidinis trikotažas, specialios plonos trikotažinės tinklelio pavidalo medžiagos.

Šiuolaikiniai audiniai ploni, nelabai tankūs, todėl vis dažniau atsiranda būtinybė padaryti kuo mažiau praleidžiančius vėją drabužius. Šiam tikslui tinka labai tankūs viskoziniai ar medvilniniai audiniai.

Oda

Natūralios odos
Natūralios odos gaunamos išdirbus įvairių gyvūnų odas. Drabužiams daugiausia naudojamos veršelių, ožkų, avių, kiaulių, elnių odos. Galima paminėti egzotiškas odas - kai kurių gyvačių ir žuvų, krokodilų. Kai kurios odos turi gražų natūralų paviršių, kitų paviršius pakeičiamas įspaudžiant norimą raštą, šlifuojant odos paviršių.

Dažniausiai naudojamos šios odos:Veršelių oda yra minkšta, gražaus gruoblėto paviršiaus. Oda minkšta, elastinga, pakankamai atspari susidėvėjimui.

Ševretas yra avių oda. Ji minkšta, elastinga, gražaus paviršiaus, tik kiek per tąsi. Todėl drabužiai iš jos gali išsitampyti.

Ševro yra oda, gaunama išdirbus ožkų ar ožiukų odas. Ši oda gražaus paviršiaus, minkšta, labai tąsi, tačiau pakankamai stipri.

Veliūras gaunamas šlifuojant kiaulių, veršelių, ožkų odas. Jo paviršiuje sudaromas tankus lygus vidutinio ilgio pūkas.

Zomša gaunama iš avių, veršelių, elnių odų. Tai labai minkšta pūkuota švelni oda, turinti geras higienines ir eksploatacines savybes.

Laika yra labai plona, minkšta, ypatingai tąsi ir tampri ožiukų oda. Naudojama ploniems odiniams drabužiams, pirštinėms.

Odiniai drabužiai gražūs, nelaidūs vėjui, tačiau pakankamai gerai praleidžiantys orą. Pakankamai atsparūs vandeniui, nors per ilgesnį laiką įmirksta. Odinių gaminių siuvimui naudojamos specialios trikampio profilio adatos, vietoj tradicinės prispaudimo kojelės naudojamas ratukas. Odos nelyginamos, nes jautrios karščiui. Jos lengvai prakertamos, todėl negalimas daigstymas ir pakartotinis siuvimas.

Dirbtinės odos
Dirbtinės odos gaminamos sujungiant tekstilinę medžiagą (audinį, trikotažą, neaustinę) su polimerinės dervos sluoksniu. Dervos paviršiuje dažnai įspaudžiamas natūralią odą primenantis raštas. Tačiau, priklausomai nuo mados, dirbtinė oda gali būti ir visiškai nepanaši į natūralią. Šios odos gali būti gaminamos keliais būdais.

Dažniausiai tekstilinis pagrindas yra padengiamas keliais polimerinės dervos sluoksniais. Kuo sluoksniai plonesni ir jų daugiau, tuo dirbtinė oda minkštesnė, lankstesnė, mažiau lūžinėja nuo daugkartinio lankstymo. Šiuo būdu gaminamos polivinilchloridinės odos.

Šios odos minkštos, tamprios, pakankamai atsparios mechaniniams poveikiams, trinčiai, nepraleidžia vandens, vėjo, nelūžinėja iki -20°C temperatūros, tačiau sunkokos, nelaidžios orui.

Kitas gamybos būdas yra iš anksto paruošiant plėvelę, o paskui ją sujungiant su tekstiliniu pagrindu. Šiuo atveju plėvelė dažniau būna monolitinė, bet gali būti ir iš kelių sluoksnių. Šiuo būdu gaminama taip vadinama poliuretaninė oda, kurios plėvelę sudaro poliesterinė ir poliuretaninė dervos. Šios odos žymiai lengvesnės, minkštos, tamprios, nelaidžios vandeniui ir vėjui, tačiau dalinai laidžios orui. Poliuretanines odas galima naudoti esant ne žemesnei kaip -10°C temperatūrai.

Laminavimo būdu gaunama labai plona ir minkšta dirbtinė oda. Viskozinis ar poliamidinis audinys padengiamas plona poliamidine plėvele. Šiuo būdu galima pagaminti labai įvairių paviršių odas.

Visos dirbtinės odos siuvant lengvai prakertamos. Gaminių iš polivinilchloridinės odos visiškai negalima apdoroti drėgminiu šiluminiu būdu. Kitos odos mažiau jautrios temperatūrai, tačiau reikia griežtai laikytis gamintojų nurodytų apdorojimo parametrų.

Atskira dirbtinės odos rūšis yra dirbtinė zomša. Ji gaminama dviem būdais: prie tekstilinio pagrindo priklijuojant iš anksto paruoštus trumpus plaukelius arba šlifuojant specialią paviršiaus dangą. Panašiais būdais gaminamas ir dirbtinis veliūras. Abi šios odos nepakankamai atsparios trinčiai.

Apsiaustams, specialiems drabužiams gali būti naudojamos plėvelės. Jos būna polivinilchloridinės ir polietileninės. Gali būti skaidrios, spalvotos, su įspaustu raštu. Plėvelės nepraleidžia vėjo, vandens, tačiau nepraleidžia ir oro. Siekiant pagerinti tokių drabužių higienines savybes, plėvelės sujungiamos su medvilniniu, dažniausiai pašiauštu audiniu. Vieni iš svarbiausių reikalavimų drabužiams naudojamoms plėvelėms - jos turi neerzinti odos ir neturi užsidegti.

Gaminiai iš plėvelių tradiciniu būdu nesiuvami, o suvirinami termokontaktiniu būdu, ultragarsu, aukšto dažnumo srov

Pamušalinės medžiagos

Pamušalinės medžiagos turi kontaktą su drabužių sluoksniais. Jos turi būti atsparios trinčiai, mažinti trintį tarp drabužių sluoksnių, būti higieniškos. Pageidautina, kad pamušalinės medžiagos būtų lengvos ir neturėtų didesnės įtakos drabužio masei. Šių medžiagų nudažymas turi būti atsparus. Pamušalinėms medžiagoms būdingas lygus paviršius, dauguma jų yra slidžios ir todėl jų trintis su kitais paviršiais yra maža. Yra pamušalų, kurie turi specialią paskirtį, pvz., audiniai kišenėms. Kišenių maišeliams pamušalas turi būti stiprus ir neslydus. Jis būna iš medvilnės, medvilnės ir poliesterio mišriapluoščių siūlų.

Pamušalai būna austi ir trikotažiniai. Austi pamušalai naudojami tokių pluošto sudėčių:1. Viskoziniai. Šie pamušalai atsparūs trinčiai, gerų higieninių savybių (higroskopiški),bet glamžūs ir traukūs.

2. Acetatiniai. Jie mažai glamžūs, netraukūs, bet elektrinasi, mažai higroskopiški, nedidelis atsparumas trinčiai. Rekomenduojami naudoti neintensyviai dėvimuose drabužiuose.

3. Poliamidiniai. Tai labai stiprūs ir labai atsparūs trinčiai pamušalai, netraukūs, bet nehigroskopiški, elektrinasi, jautrūs karščiui. Higieniškesni yra retesni audiniai, nes tada geresnis oro laidumas.

4. Poliesteriniai. Stiprūs, atsparūs trinčiai, mažai higroskopiški pamušalai. Jie elektrinasi, bet atsparūs karščio poveikiui.

5. Viskoziniai metmenys, acetatiniai ataudai. Šie pamušalai turi pakankamas higienines savybes, mažiau glamžūs ir traukūs, bet jų nedidelis atsparumas trinčiai.

6. Viskoziniai metmenys, poliamidiniai ataudai. Tokie pamušalai yra pakankamai higroskopiški, mažai traukūs, mažai glamžūs, stiprūs.

7. Viskoziniai metmenys, medvilniniai ataudai. Tai labai higroskopiški, traukūs, vidutinio stiprumo pamušalai. Jie mažiau slidūs.

Trikotažiniai pamušalai mezgami metmeninėmis mašinomis iš poliamidinių siūlų. Jie dažniau naudojami trikotažiniuose drabužiuose.

Pamušalai dažniausiai naudojami vienspalviai, rečiau marginti ir margaraščiai. Gana dažnai metmenys ir ataudai yra iš skirtingų spalvų siūlų - šanžan efektas. Ploniausi pamušalai audžiami drobiniu pynimu, storesni - ruoželiniu, atlasiniu pynimais. Naudojami žakardiniai pynimai.

Parenkant pamušalą įvertinamas drabužio dėvėjimo intensyvumas, priežiūros būdas. Tai nulemia parenkamo pamušalo traukumą, stiprumą, higieniškumą. Pamušalo spalva ir storis derinami su pagrindinės medžiagos spalva ir storiu.

Apdailos medžiagos

Šios medžiagos skirstomos į: 1) pagalbines; 2) puošimo.

Pagalbinės apdailos medžiagos palengvina ir pagreitina drabužių siuvimo procesą, suteikia drabužio dalims tam tikrų savybių, - tamprumo, standumo, stabilumo ir kt. Dažniausiai naudojamos šios paskirties medžiagos yra:1. Valai,- tai riboto pločio austos arba neaustinės juostelės. Jie naudojami įstrižų pjūvių stabilizavimui, įsiuvami į drabužių pečių siūles, Valai gali būti klijuojami. Kelnių apačios palenkimui naudojamas specialus valas, kuris apsaugo palenkimą nuo greito susidėvėjimo. 2. Korsažai, - tai netąsios įvairaus pločio ir storio juostos, kurios naudojamos juosmenyse formos stabilizavimui.
3. Kelnių juosmenys. Jie būna paprasti, su išaustais ar išmargintais firmos logo, su guma.
4. Sukirptos kelnių kišenės.
5. Perforuotos neaustinės medžiagos juostelės juosmenims.
6. Elastingos juostelės ir gumos.
7. Juostelės. Pintos ir austos naudojamos drabužių pakaboms, orinėms kilpoms ir pan.
8. Ženklinimo juostelės. Tai austi ar marginti firminiai ženklai, informacinės juostelės su priežiūros ženklais, pluošto sudėties užrašais. 9. Apkantavimo juostelės. Jos būna iš įstrižo audinio ar trikotažo. Naudojamos pjūviams apkantuoti.

Puošimui naudojamos medžiagos suteikia drabužiams estetinių savybių. Puošimo medžiagos renkamos įvertinant drabužio paskirtį, jame panaudotų medžiagų savybes, vartotojo amžių ir lytį, drabužio priežiūrą dėvint. Puošimo medžiagos neturėtų keistis ir gadinti drabužio jį skalbiant, chemiškai valant, lyginant. Problemiškos puošimo medžiagos turi būti lengvai prie drabužio tvirtinamos ir nuimamos. Drabužių puošimui naudojamos:

1. Juostelės, kurios būna vienspalvės, žakardinės, margintos, pūkinio pynimo. Juostelės naudojamos austos, pintos.
2. Virvelės, kurios būna pintos ir suktos.
3. Rankų darbo ir mašinomis pagaminti nėriniai ir mezginiai.
4. Siuviniai, t.y. siuvinėtos medžiagos ir juostelės. Siuvinėjimas gali būti ir kiauraraštis.
5. Tiulis ir gipiūras. Tai metmeninėmis mašinomis megztos medžiagos.
6. Natūralūs ir dirbtiniai kailiai.
7. Natūralios ir dirbtinės odos.
8. Siuvimo ir siuvinėjimo siūlai.
9. Aplikacijos, kurios gali būti margintos, siuvinėtos, kuriamos iš tekstilinių ir netekstilinių medžiagų.
10. Plunksnos.
11. Sagos.
12. Užtrauktukai ir kita furnitūra.

Furnitūra

Ji naudojama drabužių užsegimui.
Sagos
Jos klasifikuojamos pagal: 1) paskirtį; 2) formą; 3) tvirtinimo būdą; 4) žaliavą; 5) gamybos būdą.Pagal paskirtį sagos būna paltinės, kostiuminės, suknelinės, baltininės, uniforminės, firminės, vaikiškos.

Vyriškiems drabužiams sagos būna paprastos formos, dažniausiai parenkamos pagal gaminio spalvą. Paltams naudojamos 26-40 mm diametro sagos, švarkams - 20-25 mm, liemenėms - 15-17 mm ir kelnėms 14-17 mm sagos.

Moteriškiems drabužiams sagos dažnai kartu naudojamos ir drabužiui puošti. Todėl jos gali būti ne tik drabužio spalvos. Sagų dydžiai: paltams - 30-44 mm, kostiumams - 23-39 mm, suknelėms - 10 mm, baltiniams - 10-12 mm diametro.

Pagal formą sagos būna apskritos, ovalinės, rutulio pavidalo, pusrutulio pavidalo, plokščios, pailgos, cilindrinės, figūrinės. Jų gerosios pusės paviršius būna lygus arba reljefinis.

Pagal tvirtinimo būdą sagos būna su dviem arba keturiom skylutėmis, su ausele. Blogoji sagos pusė būna plokščia arba išgaubta. Pastarosios greičiau užsisega, ne taip greitai ištrūksta.

Pagal žaliavas sagos būna plastmasinės, perlamutrinės, medinės, raginės, metalinės, aptrauktos audiniu ar trikotažu. Gali būti gaminamos ir iš netradicinių žaliavų, pvz., gintaro, stiklo, perlų ir kt.. Populiariausios yra įvairios plastmasinės sagos. Jos yra gražios, stiprios, nehigroskopiškos, nedegios, lengvai gaunamos įvairios jų formos. Perlamutrinės sagos gaminamos iš jūros moliuskų kiaukutų. Jos gražios, turi specifinį blizgesį, atsparios vandeniui, temperatūrų poveikiui, rūgštims ir šarmams, bet yra trapios. Dažniausiai naudojamos baltiniams ir suknelėms. Medinės sagos gaminamos iš samšito, klevo, beržo, buko medienos. Būna natūralios spalvos ir dažytos. Dažniausiai naudojamos viršutiniams drabužiams, nes veikiamos vandens skalbimo metu praranda blizgesį. Medinės sagos nestiprios - lūžta. Raginės sagos gaminamos iš stambių raguočių ragų bei kanopų. Jos būna juodos arba natūralių spalvų. Tinka viršutiniams drabužiams, nes jautrios karšto vandens poveikiui skalbiant. Šios sagos sunkiai šlifuojasi ir likę aštrūs kraštai gali pjauti siūlus arba pažeist audinį. Metalinės sagos gali būti gaminamos iš brangiųjų metalų ir metalų lydinių. Pastarųjų paviršius dengiamas variu, sidabru arba lakuojamas. Uniforminės arba žinybinės sagos puošiamos ženklais ir užrašais.

Gamybos būdas priklauso nuo žaliavos pavidalo. Jei žaliava yra lakštų pavidalo, sagos išpjaunamos, tekinamos, šlifuojamos, poliruojamos. Jei žaliava miltelių pavidalo, sagos formuojamos specialiose formose esant aukštai temperatūrai ir spaudimui.

Sagų paviršiai turi būti lygūs, be įbrėžimų, dėmių, raštas turi būti taisyklingai išdėstytas. Skylutės turi būti išdėstytos simetriškai ir vienodais atstumais. Skylučių ir auselių kraštai turi būti lygūs, kad nepjautų siūlo. Sagos turi būti stiprios, nekeisti formos, spalvos veikiant vandeniui, plovimo medžiagoms, šviesai, metalinės nerūdyti.

Kabliukai ir kilputės Naudojami viršutinių drabužių, kelnių, galanterijos gaminių užsegimui. Kabliukai ir kilputės gaminamis iš vielos, plastmasės, štampuojami iš valcuoto plieno. Metaliniai kabliukai ir kilputės, kad nerūdytų ir nesugadintų drabužių, yra nikeliuojami, sidabruojami, lakuojami arba padengiami kita atsparia aplinkos poveikiams ir skalbimui danga. Kabliukai tvirtinami prisiuvant arba įpresuojant į drabužius. Kabliukų ir kilpučių dydį nurodo numeris. Juo numeris didesnis, tuo kabliukai stambesni.

Sagtys Jos būna metalinės, plastmasinės, traukiamos medžiaga. Specialios sagtys yra skirtos vyriškoms liemenėms. Sagtys skiriasi dydžiu, forma, spalva. Jų paviršius turi būti glotnus, kad nepažeistų drabužių paviršiaus.

Užtrauktukai Jie sudaryti iš dviejų eilių grandžių ant audeklinių juostelių ir užtraukto. Grandys būna spiralinės ir iš dantukų. Grandys gaminamos iš metalo arba plastmasės. Pagal konstrukciją užtrauktukai yra išskiriami, neišskiriami, dvipusio veikimo. Užtrauktukai pagal grandžių plotį yra smulkūs, vidutiniai, stambūs, labai stambūs. Suknelėms ir ploniems drabužiams gaminami užtrauktukai su paslepiamomis siūlėmis. Užtrauktukų ilgis gali būti fiksuotas arba neribotas. Užtrauktukas parenkamas įvertinant drabužio spalvą, medžiagų storį, jam tenkančius mechaninius poveikius drabužyje. Jaunimo ir vaikų drabužiams užtrauktukas dažnai turi ir puošimo paskirtį. Tada spalvos renkamos įvairios.

Sąspaudėlės Naudojamos metalinės ir plastmasinės. Jos būna prisiuvamos arba įpresuojamos. Paprastos konstrukcijos sąspaudėlės susideda iš dviejų dalių: viena dalis turi įdubimą su fiksatoriumi, kita dalis - iškilimą. Sąspaudelių, kaip ir kabliukų, dydį nusako numeris. Kailinių drabužių užsegimui naudojamos specialios konstrukcijos sąspaudėlės. Čia abi dalis jungia sulenkta metalinė plokštelė. Apatinėje dalyje yra tuščiavidurė įvorė su fiksatoriumi, o viršutinėje - cilindrinė ataugėlė, kuri įspaudžiama į įvorę ir ten užsifiksuoja. Su tokia sąspaudėle naudojami metaliniai žiedeliai - kilputės, kurie tvirtinami prie kitos užsegimo detalės.

Velkro juostelės Tai dvi šiukščių paviršių juostelės, kurios prisiuvamos prie skirtingų užsegimo detalių. Jos dažniausiai naudojamos kito užsegimo dubliavimui. Pvz., striukės užsegimas yra dvigubas,- užtrauktuku ir velkro juostelėmis.

Kaip furnitūra gali būti panaudotos sagės, virvelės, juostelės, raišteliai ir kt. netradicinės priemonės.

Siuvimo siūlai

Siuvimui naudojamiems siūlams reikalingos šios savybės: l) paviršius turi būti švarus (be pūko); 2) kuo vienodesnis siūlo storis; 3) išbalansuotas sukrumas (neįtemptas siūlas neturi garankščiuotis); 4) atsparus nudažymas; 5) reikiamas stiprumas. Siuvimo siūlai naudojami siuvinių detalių sujungimui, apmėtymui, dekoratyviniams peltakiams, siuvinėjimui, kilpų išsiuvimui.

Siuvimo siūlai parenkami atsižvelgiant į medžiagų pluošto sudėtį, medžiagų suspaudžiamumą, spalvą, jų stiprumą, įvertinant drabužio dėvėjimo sąlygas ir mechaninius poveikius (tempimą, trintį ir kt.).Pagal pluošto sudėtį siuvimo siūlai gali būti: medvilniniai, šilkiniai, viskoziniai, poliesteriniai, poliamidiniai, mišriapluoščiai. Pagal sandarą siūlai būna: verpalai, antriniai sukti siūlai, vienagijai, armuoti.

Etiketiniai numeriai yra nusistovėję. Kai kurios siuvimo siūlus gaminančios firmos siūlo sandarą užšifruoja artikule. Pvz. Gūtermann firmos siūlų artikulas žymimas raide ir skaičiais. Raidės gali būti: M - verpalas arba štapelinio pluošto; H - armuotas siūlas, kurio šerdis iš PES, o viršus iš medvilnės; A-armuotas siūlas tik iš PES; E- tekstūruotas siūlas; U -vienagijis (monofilamentinis) siūlas; T -kompleksinis (multifilamentinis) siūlas; K - karščiui atsparus aramidinis siūlas. Šios firmos siūlo artikulą M 1003 reikėtų suprasti taip,- štapelinis verpalas, kurio bendras storis T = 1000 teksų ir siūlas yra susuktas iš 3 pirminių; artikulą A 192,- armuotas PES siūlas, kurio bendras storis T = 190 teksų, o siūlas pagamintas iš 2 pirminių siūlų.

Siuvimo siūlai gali būti suvynioti ant įvairaus dydžio ričių lygiagrečiomis vijomis. Ant popierinių ar plastikinių patronų siūlai gali būti suvyniojami į cilindrinės ar kūginės formos pakuotes, o vijos gali būti lygiagrečios arba susikryžiuojančios. Labai svarbu, kad siūlai lengvai ir kuo vienodesnių įtempimu nusivyniotų. Siūlų kiekis pakuotėje nurodomas metrais arba gramais.

Medvilniniai siuvimo siūlai.
Pagal sandarą jie yra antriniai sukti. Juos gaminant pirminiai verpalai pirmiausiai sudvejinami po 2 ar 3 ir susukami kita kryptimi, nei buvo sukti pirminiai verpalai. Po sukimo siūlai atvirinami, balinami, jei reikia, dažomi. Paviršiaus apvalymui nuo išsikišusių pluošto galų siūlai svilinami. Šie siuvimo siūlai gali būti blizgantys ir matiniai. Tai priklauso nuo panaudotos paviršiaus apdailos. Medvilniniai siuvimo siūlai yra vidutinio stiprumo ir atsparumo trinčiai. Šių siūlų trūkumai: galimas storio nevienodumas, dažyti siūlai blunka. Medvilniniai siūlai dažniausiai naudojami medvilniniams ir lininiams siuviniams.

Šilkiniai siuvimo siūlai.
Šie siūlai gaminami iš gijų jas susukant. Susukti siūlai atvirinami ir dažomi. Siūlai lygūs, gražūs, bet nedidelio stiprumo. Dažniausiai naudojami šilkiniams siuviniams. Gali būti naudojami ir kilpų išsiuvimui.

Viskoziniai siuvimo siūlai.
Gaminami iš gijų jas susukant. Siūlai gražūs. blizgantys, gana stiprūs. Naudojami dekoratyviniams peltakiams, kilpų išsiuvimui. Sintetiniai siuvimo siūlai.
Jie būna poliesteriniai (PES) arba poliamidiniai (PA). Poliamidiniai siūlai labai stiprūs, atsparūs trinčiai, bet neatsparūs temperatūros poveikiui. todėl naudojami buitiniams siuviniams mažiau, daugiau naudojamas techniniams siuviniams. Šiuo metu naudojama daug įvairių sandarų poliesterinių siuvimo siūlų:

1. Štapeliniai verpalai. Jie skirti kilpų išsiuvimui, dekoratyviniams peltakiams. Siūlų paviršius švarus, geras storio vienodumas. Siūlai gaminami įvairaus storio ir gali būti naudojami storiems, vidutinio storio ir plonoms medžiagoms.

2. Armuoti siūlai. Jie gali būti mišriapluoščiai ir grynapluoščiai. Mišriapluoščiuose šerdis yra iš poliesterio arba poliamido gijų, o viršus - iš medvilnės . Tokie siūlai atsparūs tempimui, gana sukrūs. Tinka naudoti spec. mašinose: kišenių, apykaklių, sagų prisiuvimo automatuose. Storiai gana įvairūs, bet daugiau pritaikyti storesniems ir vidutinio storio audiniams siūti. Dažant tokius siūlus gali būti gaunamas skirtinas atspalvis apverpto pluošto ir šerdies. Armuoti grynapluoščiai siūlai gaminami ir poliesteriniai. Tai universalūs siūlai, atsparūs tempimui ir trinčiai, nusidažymas lygus, neblunka. Tokie siūlai naudojami siuvant tiek iš įvairaus storio audinių, tiek iš trikotažo. Tinka siūlių apmėtymui, dekoratyviniams peltakiams. Gaminama armuotų siūlų specialios paskirties, pvz. sagoms prisiūti. Tokiais siūlais prisiuvus sagas, drabužius palyginus iš išvirkščiosios pusės, siūlai suminkštėja ir susiklijuoja. Taip prisiūtos sagos tvirtai laikosi.

3. Tekstūruoti siūlai. Jie yra putlūs ir elastingi. Labai tinka apmėtymui, sportinių ir apatinių drabužių iš trikotažo siuvimui. Tokių siūlų būna ir labai plonų. Kai kurie jų gaminami iš ypač plono pluošto - mikropluošto.

4. Vienagijai (monofilamentiniai) ir kompleksiniai (multifilamentiniai). Vienagijus siūlus sudaro viena permatoma gija. Tokie siūlai įgauna audinio spalvą. Jie tinka daigstymui, siuvimui paslėptu dygsniu. Kompleksiniai siūlai naudojami siuvimui, apmėtymui. Šie siūlai labai stiprūs ir naudojami sunkių audinių siuvimui.

5.Atsparūs karščiui aramidiniai siūlai. Jie neturi lydymosi taško ir pradeda irti + 360 °C temperatūroje, dega tik liepsnoje. Tokie siūlai naudojami siuvant gaisrininkų drabužius.

Klijai

Siuvimo pramonėje klijai naudojami detalių ir medžiagų sluoksnių sujungimui. Klijai turi patenkinti tokius reikalavimui:
1) patikimai suklijuoti;
2) klijuota siūlė turi būti elastinga;
3) būti atsparūs vandeniui, cheminiam valymui, šalčiui, senėjimui;
4) nebrangūs, patogūs vartoti;
5) nepavojingi sveikatai.

Klijai būna skysti, pastų, miltelių, siūlų, ištisinių ir perforuotų plėvelių pavidalo. Dažniausiai tai termoplastiniai polimerai: poliamidas, polietilenas, polivinilchloridas ir kt. Elastingesnis suklijavimas gaunamas, kai klijai padengia ne visą klijuojamą vietą, pavyzdžiui, išsidėsto taškiniu būdu. Taip suklijuotos medžiagos geriau išlaiko higienines savybes. Klijų panaudojimo technologija dažniausiai yra tokia: klijai užnešami ant audinio, uždedamas kitas audinys ir suklijuojama presu ar laidyne. Klijų lydimosi temperatūra nurodoma charakteristikoje. Klijavimo temperatūra turi būti 20-30°C didesnė. Presavimo laikas 15-60 s. Jis priklauso nuo audinių storio.

Tekstilės medžiagų dėvėjimas

Dėvint drabužius medžiagų savybės blogėja, medžiagos ?ra, nes patiria įvairius išorės poveikius. Svarbiausios medžiagų susidėvėjimo priežastys yra:

• Mechaninės (dilinimas, tampymas, lankstymas, sukimas);• Fizinės (cheminės - šviesos, vandens, prakaito, skalbimo priemonių poveikis);

• Biologinės (mikroorganizmų, kenkėjų poveikis).

Šių poveikių įtaka drabužiams nevienoda. Pvz., viršutiniai drabužiai daugiau susidėvi nuo trinties, baltiniai - nuo skalbimo, prakaito poveikio, užuolaidos - nuo šviesos bei atmosferos poveikio ir t.t. Dažniausiai tekstilės medžiagas veikia keli poveikiai, bet kuris nors iš jų yra lemiamas.

Bandymais nustatyta, kad medžiagų susidėvėjimas prasideda pirmiausiai nuo siūlų, esančių jų paviršiuje, susidėvėjimo. Bet kurios tekstilės medžiagos paviršius niekada nebūna idealiai lygus, todėl kiekviena tekstilės medžiaga į išorinius paviršius atsiremia tam tikra savo paviršiaus dalimi, t.y. iškilusiomis dalimis. Ta dalis vadinama atraminiu paviršiumi. Kuo tekstilės medžiaga lygesnė, tuo atraminis paviršius didesnis. Tada trinties jėgos pasiskirsto didesniame plote ir medžiaga ne taip greitai susidėvi. Jei tekstilės medžiaga labai nelygaus paviršiaus, tada atraminis paviršius yra labai mažas ir trinties jėga veikia labiausiai iškilusias medžiagos vietas. Tos medžiagos vietos greičiausiai nudyla. Jei trinties jėgos veikia išilgai audinio atraminio paviršiaus, susidėvėjimas vyksta lėčiau. Tekstilės medžiagų atsparumas trinčiai dažniausiai nustatomas dilinimo bandymu. Tai toks bandymas, kai medžiaga ardoma trinant ją šiurkščiu paviršiumi. Bandymui sudaromos sąlygos, panašios į realias medžiagos eksploatavimo sąlygas. Audinys gali būti dilinamas kitu audiniu, nes drabužių detalės labai susidėvi besitrindamos viena į kitą. Bandymas vyksta taip. Du dilinimo aparato diskai aptraukiami tiriamu audiniu ir liesdami vienas kitą sukasi priešingomis kryptimis. Besiliečiančios medžiagos dyla, didėja jų atraminis paviršius, atsiranda blizgesys, medžiaga plonėja, mažėja jos masė. Iš medžiagos iškrenta nutrinti ir nutrūkę pluoštai. Bandymas vyksta tol, kol medžiagoje atsiranda skylės. Medžiagos atsparumas dilinimui išreiškiamas diskų apsisukimų arba ciklų skaičiumi. Drabužiai retai susidėvi iki skylių, todėl atliekamas trumpesnis dilinimo bandymas. Medžiaga bandoma mažesniu ciklų skaičiumi ir įvertinamas jos paviršiaus pasikeitimas,- blizgesio atsiradimas, atspalvio pasikeitimas, pūko nusitrynimas ir pan.

Kita dažna tekstilės medžiagų susidėvėjimo priežastis - daugkartinis medžiagos tampymas ir lankstymas. Čia veikiančios jėgos nėra didelės, bet dažnos. Nuo jų medžiagos "pavargsta",-pirmiausiai sumažėja tampriosios ir elastinės deformacijos, padidėja liekamosios deformacijos. Medžiagos greičiau susiglamžo, sunkiau savaime išsilygina, gali atsirasti neišlyginamos raukšlės. Atskiros medžiagos vietos išsitampo, iš siūlų pradeda iškristi pluošteliai, siūlai pastebimai plonėja, medžiaga praretėja, gali atsirasti skylės. Medžiagų atsparumas daugkartiniam tampymui ir lankstymui nustatomas aparatu, kuris vadinamas vargintuvais. Vargintuvuose bandomai medžiagai suteikiama norimo dydžio ir pobūdžio deformacija. Atsparumas dėvėjimuisi čia taip pat įvertinamas ciklų skaičiumi, kurį išlaiko bandinys iki skylės atsiradimo. Galima atlikti ir mažesnį ciklų skaičių, po kurio yra vertinamas medžiagos paviršiaus pasikeitimas.

Daug gaminių ( baltiniai, patalynė, staltiesės) susidėvi nuo skalbimo. Skalbimo ciklą sudaro skalbimas, džiovinimas, lyginimas. Šio ciklo metu tekstilės medžiagos veikiamos kompleksiškai - skalbimo priemonės, trintis, glamžymas, šiluma, vanduo. Nuo šio veikimo vyksta intensyvi polimerų destrukcija ( irimas). Tyrimai rodo, kad po pirmųjų 5-15 skalbimų, jei skalbiama teisingai, gaminiai pasidaro net stipresni ir atsparesni trinčiai. Tai paaiškinama tuo, kad tekstilės medžiagos besitraukdamos sutankėja. Intensyvi polimerų destrukcija pradedama pastebėti po 40 - 50 skalbimo ciklų. Greičiau nuo skalbimo nusidėvi gaminiai iš trumpų pluoštų, nes čia greičiau pradeda kristi iš siūlų pluošteliai. Gaminiai iš kompleksinių siūlų skalbimui atsparesni. Iš gamtinių pluoštų skalbimui jautriausias šilkas, iš cheminių - viskozė

Tekstilės medžiagas veikia saulės šviesa, oro deguonis, drėgmė, temperatūra, radiacija, ultravioletiniai spinduliai ir kiti atmosferos poveikiai. Nuo jų taip pat vyksta polimerų destrukcija. Todėl palaipsniui blogėja medžiagų savybės, keičiasi išvaizda. Sakoma, kad medžiaga senėja.

Išgamtinių pluoštų intensyviausiai senėja šilkas ir džiutas, lėčiausiai - vilna. Palyginti greitai senėja gaminiai iš acetatinio pluošto. Iš sintetinių pluoštų greičiausiai senėja poliamidinis (PA) pluoštas, lėčiausiai akrilinis (PAN) pluoštas. Tekstilės medžiagų atsparumas šviesai ir atmosferos poveikiams priklauso ne tik nuo pluošto sudėties, bet ir nuo jų sandaros bei apdailos. Storesnės ir tankesnės medžiagos senėja lėčiau, nes šviesa ir atmosfera ne taip paveikia jų vidų. Kai kurie tekstilės medžiagų apdailos procesai, pvz., merserizavimas, apretavimas, didina atsparumą šviesai. Atsparumas šviesai ir atmosferos poveikiui priklauso ir nuo medžiagų nudažymo. Intensyviau senėja gaminiai nudažyti geltona, oranžine bei raudona spalvomis. Bet čia dar labai svarbi dažų cheminė sudėtis. Drėgmė pati savaime medžiagų neveikia, tačiau šlapias ar drėgnas medžiagas intensyviau veikia ultravioletiniai spinuliai, oro deguonis. Todėl daugelį medžiagų nerekomenduojama džiovinti saulėje.

Iš biologinių veiksnių tekstilės medžiagų susidėvėjimui turi įtakos įvairūs mikroorganizmai, patenkantys iš aplinkos. Dažniausiai tai pelijimo ir puvimo bakterijos, kurios sparčiau veisiasi, jei drėgmė ir temperatūra joms palanki. Labai greitai jos paveikia medvilnę, linus, viskozę, mažiau vilną, šilką. Praktiškai neveikia acetato ir sintetinių pluoštų. Vilną gadina kandys, graužikai - gamtinius celiuliozinius pluoštus.

Priežiūros ženklų simboliai etiketėse

Medžiagų atsparumą susidėvėjimui mėginama padidinti įvairiais būdais,- pluoštų mišinių sudarymu, specialia apdaila. Didelę reikšmę turi teisinga drabužių priežiūra. Specialistai turi žinoti grafinių simbolių sistemą, kuri naudojama drabužių ženklinimui bei vartotojo informavimui apie gaminių priežiūrą. Simboliai ir jų apibrėžimai randami standarte LST ISO 3758:1995 "Tekstilės gaminiai. Priežiūros ženklų simboliai etiketėse"

Simbolių vaizdavimas ir apibrėžimai

	Skalbimas žimimas vonele. Rankinį skalbimą simbolizuoja vonelėje nupiešta ranka. Vonelėjė taip pat gali būti užrašytos skalbimo temperatūros.
	Balinimas chloru. Žymimas trikampiu.
	Lyginimas. Žymimas rankiniu lygintuvu. Ant lygintuvo gali būti pažymėti taškai: - laidumo temp. iki 110°C, * - laidymo temperatūra iki 150 °C, *** - laidymo temperatūra iki 200°C.
	Cheminis valymas. Žymimas apskritimu. Apskritimo viduje gali būti raidės A, P, kurios žymimos valiklių grupės.
	Mechaninis džiovinimas. Mechaninis džiovinimas po skalbimo žymimas apskritimu kvadrate.
	Neleidžiamas priežiūros būdas. Kryžmai užbrauktas, bet kuris aukščiau pateiktas simbolis reiškia, kad vaizduojamas priežiūros būdas neturi būti taikomas.
	Atsargus priežiūros būdas. Brūkšnelis žymimas po priežiūros simboliu ir reiškia, kad priežiūros būdą reikia sušvelninti.
	Ypatingai atsargus priežiūros būdas. Du brukšneliai žymimo po priežiūros simboliu reiškia ypatingai atsargią priežiūrą.

Skalbimas

skalbti negalima; netinkamas joks valymas namų sąlygomis	aukščiausia skalbimo temperatūra 60°C;normalaus skalbimo programa; normalaus gręžimo programa.	aypatingai atsargus skalbimas 40° C temperatūroje; tinkama skalbimo programa vilnoniams gaminiams; atsargaus gręžimo programa.
skalbti tik rankomis; vandens temperatūra nuo 30°C iki 40°C; prieš skalbiant, skalbimo priemonę išmaišyti vandenyje; skalbinių negalima trinti, gręžti ar tampyti.	spalvotų drabužių skalbimas 60°C temperatūroje; atsargaus skalbimo programa; skalavimas mažinant temperatūrą; atsargaus gręžimo programa.	paprastas skalbimas 30°C temperatūroje; tinkama skalbimo programa tamsiems gaminiams iš medvilnės, poliesterio ar mišrių audinių.
virinimas, aukščiausia temperatūra 95 C;normalaus skalbimo programa; įsisenėjusias dėmes prieš skalbimą rekomenduojama įtrinti ūkiniu muilu.	spalvotų drabužių skalbimas 40°C temperatūroje; normalaus skalbimo programa; normalaus gręžimo programa.	paprastas skalbimas 30°C temperatūroje; tinkama skalbimo programa tamsiems gaminiams iš medvilnės, poliesterio ar mišrių audinių.
galimas skalbimas aukštesnėje nei 90°C temperatūroje; pasirinkite atsargaus skalbimo programą; atsargaus gręžimo programa.	atsargus skalbimas 40° C temperatūroje; „Pirminio skalbimo“ programa naudojama tik labai purviniems skalbiniams; atsargaus gręžimo programa.

Lyginimas

negalima lyginti ar garinti.	maksimali lyginimo temperatūra - 150°?; tinkamas lyginimo programos rėžimas — „vilna/šilkas/poliesteris/viskozė“; galima lyginti naudojant garus.Venkite pernelyg didelio spaudimo lygintuvu.
maksimali lyginimo temperatūra — 110°?; tinkamas lyginimo programos rėžimas „poliakrilas/poliamidas (nailonas)/dirbtinis šilkas“; blizgius ar "jautrius" skalbinius, patartina lyginti per marlę ar išverstus į blogąją pusę.	maksimali lyginimo temperatūra — 200°?; tinkamas lyginimo programos rėžimas — „medvilnė/linas“; gaminį galima lyginti šlapią; galima lyginti naudojant garus ar drėkintuvą;

Džiovinimas

Mechaninis džiovinimas draudžiamas.	Galima džiovinti be papildomų apribojimų (vidutinė temperatūra).
Galima džiovinti be papildomų apribojimų (maksimali temperatūra).	Džiovinimas sumažintoje temperatūroje (atsargus džiovinimas). Pasirinkite „atsargų džiovinimą“ (žema temperatūra ir trumpas džiovinimo laikas).

Balinimas

Negalimas balinimas chloru.

Galima balinti; Galima naudoti baliklius, kurių sudėtyje yra deguonies ir chloro.

Cheminis valymas

Valyti chemiškai negalima.	Galimas cheminis valymas naudojant mineralinius valiklius (sausas benzinas, spiritas). Negalima naudoti profesionalių valiklių, kurių sudėtyje yra tirpiklių. Atsargus valymas žemoje temperatūroje. Atkreipkite dėmesį į džiovinimo temperatūrą.
Cheminis valymas visais tirpikliais su simboliu P. Griežtai ribojamas vandens priedas ir/arba mechaninis poveikis; ir/arba šildymas valant; ir/arba džiovinimas.	Galimas cheminis valymas naudojant mineralinius valiklius (sausas benzinas, spiritas) be apribojimų. Negalima naudoti profesionalių valiklių, kurių sudėtyje yra tirpiklių.
Picture Normalus cheminis valymas be apribojimų. Patartina prieš valymą atlikti bandymą, naudojant mažą gaminio plotą, blogojoje audinio pusėje. Vengti vandens patekimo valymo proceso metu. Atkreipkite dėmesį į džiovinimo temperatūrą.

Viskas apie audinius

Paieška

Naujienlaiškis